Fransua Mari Aruė (pranc. François-Marie Arouet; 1694 m. lapkričio 21 d. – 1778 m. gegužės 30 d.), žinomas kaip Volteras (pranc. Voltaire) – prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas iškiliausių Šviečiamojo amžiaus atstovų, enciklopedistas.
Notaro sūnus, įgijo gerą išsilavinimą Liudviko Didžiojo koleže (pranc. Collège Louis-le-Grand). Už raštus, kurie kritikavo karaliaus dvarą ir režimą 1716 m. buvo įkalintas Bastilijoje, o 1717 m. ištremtas. Po sėkmės sulaukusios tragedijos „Edipas“ premjeros tapo mėgstamu rūmų poetu. Karaliaus malone mėgavosi tol, kol vėl kilo nesutarimai, 1726 m. Volterą privertę emigruoti į Angliją. Buvo persekiotas už „Filosofinius laiškus“ (1734), kuriuose gerai atsiliepė apie angliškąjį konstitucionalizmą, lygino jį su politiniu absoliutizmu Prancūzijoje. 1733 m. dešimčiai metų pasitraukė į Lotaringiją, kur parašė reikšmingiausius savo veikalus. Kovojo už išmintį, žmogaus teises bei religinę toleranciją. Nepripažino metafizikos ir misticizmo, buvo artimas empirizmui. Volteras abejojo valios laisve, smerkė absoliutizmą, fanatizmą. 1745 m. suteiktas Prancūzijos istoriografo titulas, priimtas į Prancūzų akademiją.
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Volteras sukūrė keletą filosofinių apsakymų: „Kandidas“, „Memnonas“, „Zadigas“, „Atviraširdis“.
Volterą kaip istoriką atskleidė trys kūriniai:
Vikicitatos
Owlapps.net - since 2012 - Les chouettes applications du hibou