Mejeris Juzintas (1924 m. birželio 15 d. Šeduvoje, Lietuva – 2001 m. spalio 3 d. Čikagoje, JAV) – mokytojas, rašytojas.

Biografija

Gimė 1924 m. birželio 15 d. Šeduvoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios mokėsi Vilijampolės ješivoje. Buvo įkalintas Aušvico ir Bergen-Belseno koncentracijos stovyklose. Išvadavus Bergen-Belseno stovyklą, išvyko į JAV, kur XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje gavo mokytojo darbą vienoje iš Čikagos ješivų. Nuo pat 1950 m. iki 2000 m. visą laiką dirbo mokytoju, itin gerai išmanė Talmudą ir Bibliją. Parašė kelias knygas apie Talmudo ir žydų filosofiją. Mirė 2001 m. spalio 3 d. Čikagoje, palaidotas Izraelyje.

Knygos

• Juzint, Meyer (1947). Blutike lider
• Juzint, Meyer (1957). Nehamat Meʹir
• Juzint, Meyer (1960). Shire Metsar Ve-Tikvah
• Juzint, Meyer. Laws pertaining to prayer and tefillin

Nuorodos

• Biografija I (ang.)
• Biografija II (ang.)
• In Memoriam: Rabbi Meyer Juzint

Borisas Pahoras (1913 m. rugpjūčio 26 d. – 2022 m. gegužės 30 d.) – slovėnų rašytojas.

Laikomas vienu svarbiausių kūrusių slovėnų kalba autorių.

Jo literatūrinė kūryba pripažinta Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, mažesniais mastais taip pat Ispanijoje ir Suomijoje. Gerai žinoma ir trilogija apie slovėnų mažumą, gyvenančią Italijoje; ji išversta į vokiečių ir prancūzų kalbas. Verstų į kitas kalbas kūrinių yra ir daugiau, tai prancūzų, vokiečių, serbo-kroatų, vengrų, anglų, ispanų, italų, katalonų ir suomių auditorijas pasiekę darbai.

Biografija

Jaunystė ir mokslo metai

Borisas Pahoras gimė slovėnų šeimoje 1913 metais, Trieste, tuometinėje Austrijos-Vengrijos sudėtyje. Jo tėvas į miestą persikėlė iš Kraso ir dirbo kaip austrų valdžios pareigūnas. 1919 metais buvo atleistas naujosios Italijos valdžios, vėliau vertėsi kaip gatvės prekeivis.

Vaikystės ir jaunystės metais Borisas Pahoras buvo nacionalinės ideologijos auklėjimo liudininkas ir prieš ją kovojo visą gyvenimą. 1920 metais tapo italų fašistų surengto Triesto rotušės padegimo ir kitų nusikaltimų, kurie buvo padaryti Italijoje gyvenusiems slovėnams, liudininku. Daugelis jo prisiminimų atsiskleidė esė, vėlesniuose romanuose, kaip, pvz., Trg Oberdan (Oberdano aikštė). Knyga buvo pavadinta pagal aikštę, kurioje stovėjo jau minėta Triesto rotušė, o aikštė buvo pavadinta Guglielmo Oberdan’o – XIX a. radikalaus italų nacionalisto garbei.

Vidurinę slovėnišką mokyklą 1919–1923 metais lankė Trieste, vėliau visos slovėnų ir kroatų mokyklos Furlanijos apylinkėje buvo paveiktos Gentile’o mokyklinės reformos. Mokslus tęsė italų kalba. Buvo įrašytas į Romos katalikų kunigų seminariją Koper’e, tuometinės Italijos teritorijoje (Capodistria), ir ją baigė 1935 metais. Goricoje studijavo teologiją, nors 1938 metais studijas metė. Studijų metu jį stipriai šokiravo brutalus slovėnų dirigento Lojze’o Bratužo užpuolimas, kurį 1936 metų Kalėdų vakarą fašistai pagrobė ir kankino, vėliau jis Goriškos ligoninėje mirė.

Studijų Kopre ir Goricoje metu Borisas Pahoras pradėjo studijuoti bendrinę slovėnų kalbą. Tuo metu Julijskos krašte buvo uždraustas bet koks viešas ar asmeninis slovėnų kalbos naudojimas. Pahoras į draudimą nekreipė dėmesio ir savo pirmąją trumpąją prozą paskelbė daugelyje Ljubljanos žurnalų, vadovaujant Jožko Ambrozič’iui. 1939 metais užmezgė ryšį su katalikišku slovėnų poetu ir mąstytoju Edvardu Kocbeku. Šis jį supažindino su tuometinėmis literatūrinėmis srovėmis ir padėjo tobulinti bendrinę slovėnų kalbą. Pahoras į Triest’ą grįžo 1938 metais, ten artimai bendravo su kai kuriais slovėnų intelektualais, kurie daugiausia dirbo pogrindyje.

Pasipriešinimo kovos ir kalėjimas

1940 metais Pahoras buvo pašauktas į Italijos kariuomenę ir išsiųstas į mūšius Libijoje. Apie patirtis Libijoje ir asmeninius pokyčius susidūrus su arabiškuoju pasauliu Pahoras kalba romane Nomadi brez oaze (Klajokliai be oazės). 1941 metais buvo perkeltas į Lombardiją kaip karinis vertėjas. Iškart Padujos universitete įsirašė į italų raštijos studijas.

Po Italijos taikos su sąjungininkais 1943 metų rugsėjį grįžo į Triestą, kuris jau buvo okupuotas vokiečių. Po kelių savaičių okupuotame mieste Borisas Pahoras mąstė apie prisijungimą prie pasipriešinimo būrių ir Jugoslavijos partizanų, kurie tuo metu buvo Slovėnijos pajūrio regionuose. 1955 metais tas lemtingas savaites aprašė romane Mesto v zalivu (Miestas įlankoje). Knygoje rašoma apie jauną slovėnų intelektualą iš Triesto, kuris grumiasi su painiais asmeniniais ir politiniais įvykiais Antrojo pasaulinio karo metais ant ribos tarp Italijos ir Slovėnijos.

1944 metų sausio 21 dieną buvo sugautas ir perduotas naciams. Šie jį uždarė Triesto kalėjime, o vėliau, 1944 m. vasario 28 d., išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Iš ten buvo perkeltas į Markirch ir Natzweiler-Struthof stovyklas, po to atgal į Dachau, Mittelbau-Doro, Harzungen ir galiausiai Bergen-Belsen stovyklą, iš kur buvo išlaisvintas 1945 m. balandžio 15 d. Koncentracijos stovyklų patirtys tapo vienu pagrindinių Pahoro romanų įkvėpimu, jis buvo dažnai lyginamas su Primo Levi, Imre’u Kertesz’u ir Jorge’u Semprun’u. Už Slovėnijos ribų greičiausiai vienas žinomiausių jo darbų yra romanas Nekropola, kuriame kaip lankytojas vaikščiodamas po Štuthofą prisimena internacijas ir žmonių tarpusavio santykius stovykloje.

Šaltojo karo metai

Pahoras į Triestą grįžo 1946 metų pabaigoje. 1947 m. apsigynė diplomą Padujos universitete, jo diplominio darbo tema buvo Edvardo Kocbeko poezija. Tais metais jis pirmą kartą sutiko Kocbeką ir tarp jų užsimezgė draugystė, trukusi iki pat Kocbeko mirties.

1951 ir 1952 metais Pahoras gynė Kocbeko darbus prieš organizuotus Slovėnijos Komunistų partijos puolimus. Suartėjo su liberaliaisiais demokratais ir 1966 metais kartu su Tržaškos rašytoju Alojz’u Rebula įkūrė laikraštį Zaliv, kuriame gynė tradicinę demokratinę politiką prieš tuometinės Jugoslavijos totalitarizmą. Laikraštis Zaliv tapo svarbia demokratinių debatų vieta, kur daugelis slovėnų intelektualų reiškė savo nuomonę. Pahoras iš laikraščio išėjo 1990 metais, kai pirmuosiuose slovėnų rinkimuose po Antrojo pasaulinio karo laimėjo partija DEMOS (Demokratinė Slovėnijos opozicija).

1953–1975 metais Pahor dėstė italų raštiją slovėnų vidurinėje mokykloje Trieste. Buvo aktyvus tarptautinės organizacijos AIDLCM narys. Organizacija saugo mažumų kalbas ir kultūrą. Ši patirtis įtvirtino jo anti-centrinį požiūrį.

»Afera Zaliv«

1975 metais Pahoras ir Alojzas Rebula Trieste išleido knygą pavadinimu Edvard Kocbek: pricevalec nasega casa (Edvardas Kocbekas: mūsų laikų liudininkas). Knygoje buvo išspausdintas interviu su slovėnų poetu ir mastytoju Edvardu Kocbeku, kuriame Kocbekas išreiškė aiškų nepasitenkinimą 12 tūkstančių slovėnų krašto gynėjų nužudymu, kurį 1945 metų gegužę ir birželį organizavo revoliucionieriai komunistai. Knyga sukėlė didžiulį skandalą Jugoslavijoje ir pradėjo didelę Jugoslavijos žiniasklaidos kampaniją prieš Kocbeką. Laikraštis Zaliv, pagrindinis knygos leidėjas, Jugsolavijoje buvo uždraustas, o iki 1981 metų draudimas patekti į šalį galiojo ir Pahorui.

1989 metais Pahoras išleido prisiminimų apie Kocbeką knygą Ta ocean strasno odprt. Knygą išleido prestižinė slovėnų leidykla Slovenska matica, leidinyje buvo ir žymaus istoriko Bogo Grafenauer’io įvadinis žodis. Taigi buvo žengtas pirmas žingsnis norint pakelti visuomenės nuomonę apie Kocbeką.

Vėlesnė veikla

Borisas Pahoras iki mirties gyveno ir kūrė gimtajame Trieste. Buvo visada veiklus viešajame tiek Slovėnijos, tiek italų regiono Friulio gyvenime. 2007 metais viešai rėmė LDS kandidatą į Slovėnijos prezidentus Mitja Gaspari. 2009 metais kandidatavo į Europos parlamentą.

Be slovėnų ir italų kalbų, puikiai kalbėjo prancūzų kalba.

Literatūriniai pasiekimai ir įtaka

Nuo 1960-ųjų metų Boriso Pahoro darbai tapo žinomi Jugoslavijoje, nors garsas apie juos ir buvo apribotas slovėnų komunstinio režimo, kuris Boriso Pahoro asmenyje matė potencialų pavojų. Be to jis tapo vienu pagrindinių moralinių kelrodžių pokario slovėnų rašytojų kartai, tarp kurių buvo ir Drago Jancaras. Šis daug kartų pabrėžė Boriso Pahoro įtaką savo kūrybai, ypač darbe Moz ki je rekel ne (1993).

1992 metais už literatūrinę kūrybą buvo apdovanotas Prešerno apdovanojimu, o 2007 metų gegužę buvo priimtas į legije casti – aukščiausią Prancūzijos pripažinimą gavusių žmonių gretas. Įvairios institucijos jį daug kartų nominavo Nobelio literatūros premijai. 1993 metais buvo išrinktas, o 2009 metais tapo Slovėnijos mokslo ir meno akademijos nariu.

Bibliografija

Pirmoji Pahoro literatūrinė kūryba patvirtinta dvejose neteisėtose ir slapta išleistose slovėnų katalikų jaunimo Treste publikacijose: Malajda (1939) ir Dvignjeni iz nedelje strmimo v zemeljski krog (1940).

• Moj trzaski naslov (1948) – trumpi pasakojimai
• Svobodna polemika (1952) – esė
• Vila ob jezeru (1955) pdf^{[neveikianti nuoroda]} – romanas
• Mesto v zalivu (1955) – romanas
• Nomadi brez oaze (1956) – romanas
• Onkraj pekla so ljudje (1958) – romanas, 1978 metais išleistas pavadinimu Spopad s pomladjo
• Kres v pristanu (1959) pdf^{[neveikianti nuoroda]} – trumpi pasakojimai, 1972 metais išleisti pavadinimu Grmada v pristanu
• Na sipini (1960) pdf^{[neveikianti nuoroda]} – trumpi pasakojimai
• Mali samouk (1963) – vaikų pasaka
• Parnik trobi nji (1964) – romanas
• Nekropola (1967) pdf^{[neveikianti nuoroda]} – romanas
• Odisej ob jamboru (1969) – esė
• Skarabej v srcu (1970) – dienoraštis, prisiminimai
• Varno narocje (1974) – trumpi pasakojimai
• Zatemnitev (1975) – romanas
• Edvard Kocbek: pricevalec nasega casa – straipsnis, interviu
• Trzaski mozaik (1983) – uzrasai, esė
• V labirintu (1984) – romanas
• Ta ocean, strasno odprt (1989) – prisiminimai, dienoraštis
• Zlahtne transverzale (1991) – dienoraštis
• Napoved nove plovbe (1992) – dienoraštis
• Srecko Kosovel (1993) – studija, biografija (italų kalba) (slovėnų kalba 2008)
• Slovenska svatba (1995) – dienoraštis
• Ladja brez krmarja: narodna identiteta v italijanski knjizevnosti od Danteja do Slataperja (1996) – esė
• V vodoravni legi (1997) – prisiminimai trečiuoju asmeniu
• Pogled iz jamborovega kosa (1998) – esė, pokalbiai, interviu
• Zibelka sveta (1999) – romanas
• Dihanje morja (2001) – trumpi pasakojimai
• Trzaski odzivi (2001) – esė
• Notranji odmevi (2003) – užrašai, prisiminimai
• Zgodba o reki, kripti in dvorljivem golobu (2003) – romanas
• Letteratura slovena del Litorale: vademecum / Kosovel a Trieste e altri scritti« (2004) – trumpa biografija, esė (italų kalba)
• Meni pojejo fantje, meni pojejo! (2004)
• Trg Oberdan (2006) – romanas
• Trst in slovenski cas (2006) – esė
• Moje suhote in njihovi ljudje (2008) – prisiminimai, esė
• Tre volte no (2009) – interviu (Mile Orlic) (italų kalba)
• Zalivi: citanka (2010) – ištraukų rinkinys
• Soncna ura: Pisemska korespondenca Borisa Pahorja in Marije Zagar (1961–1996) (2010)

Šaltiniai

1945 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys pirmadienį pagal Grigaliaus kalendorių.

Lietuvoje

Įvykiai

• Sausio 28 d. – Raudonoji armija užėmė Klaipėdą;
• Vasario 11 d. – Kryme Jaltoje pasibaigė JAV, Didžiosios Britanijos ir TSRS konferencija, kurioje Europa buvo padalyta įtakos sferomis Lietuva buvo priskirta Tarybų Sąjungai;
• Vasario 13 d. – atnaujinta Lietuvos mokslų akademijos veikla, pirmininku paskirtas akademikas Juozas Matulis (g. 1899);
• Balandžio 21 d. – prasidėjo pirmasis pokario trėmimas. Buvo tremiami vokiečių kilmės žmonės bei partizanų šeimos;
• Gegužės 25 d. – įkurta Lietuvos žemės ūkio kooperacijos sąjunga;
• Gegužės 27 d. – Vilniuje surengta pirmoji Lietuvoje komunistinė talka;
• Rugpjūčio 2 d. – Potsdamo konferencijos nutarimu Karaliaučiaus kraštas perduotas Tarybų Rusijai;
• Spalio 8 d. – pradėjo dirbti atstatyta Klaipėdos elektrinė;
• Lapkričio 4 d. – Karaliaučiaus sričiai suteiktas TSRS uždaros pasienio zonos statusas (iki 1961 m. balandžio 20 d.).

Nedatuoti

• Balį Sruogą Sovietų Armija, užėmusi Štuthofą, parskraidino į Lietuvą.

Gimtadieniai

• Sausio 1 d.:
  • Kęstutis Kepežinskas, Lietuvos choro dirigentas ir muzikos mokytojas (m. 2021 m.).
  • Kęstutis Liubinas, inžinierius, Lietuvos ūkio ir politinis veikėjas.
  • Vilmanas Lugauskas, ekonomistas, Lietuvos politinis veikėjas.
• Sausio 2 d. – Stasys Bočkus, Lietuvos inžinierius mechanikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras.
• Sausio 4 d. – Angelė Ambrazienė-Jankūnaitė, Lietuvos istorikė, pedagogė, profsąjungų veikėja.
• Sausio 5 d. – Marytė Morkūnienė, Lietuvos ir Trakų rajono politinė bei visuomenės veikėja.
• Sausio 6 d.:
  • Genovaitė Jaseliūnienė-Veličkaitė, pedagogė ir chorvedė.
  • Ona Elvyra Jokubauskienė, teisininkė, Lietuvos politinė veikėja.
  • Vida Zanišauskienė, pedagogė, Lietuvos ir Pakruojo rajono politinė bei visuomenės veikėja.
• Sausio 7 d. – Jonas Počepavičius, Trakų krašto literatas, žurnalistas, tremtinys.
• Sausio 12 d. – Aleksandras Lukas, Lietuvos ir Plungės rajono ūkio, politinis bei visuomenės veikėjas.
• Sausio 13 d. – Alvydas Vasaitis, pianistas ir dirigentas.
• Sausio 14 d.:
  • Kornelija Užemeckienė-Skavidytė, choro dirigentė ir pedagogė.
  • Regimantas Ramonas, inžinierius ekonomistas Lietuvos ir Biržų rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
• Sausio 19 d. – Alma Karosaitė, lietuvių poetė.
• Sausio 21 d.:
  • Jonas Ališauskas, Lietuvos gydytojas akušeris ginekologas, biomedicinos mokslų daktaras, ginekologinės echoskopijos pradininkas Lietuvoje.
  • Jonas Genys, matematikas, pedagogas, Šiaulių miesto politinis ir visuomenės veikėjas.
• Sausio 24 d. – Birutė Vėlyvytė, lietuvių prozininkė (m. 2023 m.).
• Sausio 29 d. – Pranas Jankauskas, Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas, technologijos mokslų daktaras.
• Sausio 30 d. – Gediminas Kalinauskas, Lietuvos futbolo istorikas ir statistikos rinkėjas.

• Vasario 6 d.:
  • Paulius Kavaliauskas, Lietuvos geografas, kraštotvarkininkas (m. 2024 m.).
  • Rimgaudas Pranas Misiūnas, Lietuvos ir Panevėžio miesto politinis bei visuomenės veikėjas.
• Vasario 8 d. – Teresa Bartoševič, Lietuvos ir Vilniaus rajono politinė bei visuomenės veikėja.
• Vasario 11 d. – Birutė Eišmontienė-Raudonytė, choro dirigentė ir pedagogė.
• Vasario 16 d.:
  • Romualdas Jasaitis, Lietuvos ir Neringos savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas.
  • Valentinas Mačiulis, Lietuvos ir Šilalės rajono visuomenės bei politinis veikėjas.
• Vasario 19 d. – Vincas Dražba, gydytojas, Kupiškio rajono politinis veikėjas.
• Vasario 20 d.:
  • Petras Povilas Čėsna, inžinierius, Lietuvos baldų pramonės ir politinis veikėjas.
  • Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, lietuvių pianistė, muzikos kritikė, mokslininkė ir pedagogė.
  • Stasys Saladinskas, Lietuvos ir Lazdijų rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
• Vasario 24 d. – Danutė Puščienė, Lietuvos pedagogė, Šiaulių raj. visuomenės veikėja.
• Vasario 26 d. – Gema Jurkūnaitė, lituanistė, filosofė, Lietuvos mokslo, politinė bei visuomenės veikėja.

• Kovo 1 d. – Kęstutis Albinas Petkūnas, Trakų rajono literatas.
• Kovo 2 d. – Rūta Gudaitytė-Zaturskienė, Lietuvos dailininkė odininkė.
• Kovo 8 d. – Giedrė Purvaneckienė, puslaidininkių fizikė, sociologė, Lietuvos politinė veikėja.
• Kovo 9 d.:
  • Aldona Keturakienė-Sabaliauskaitė, Lietuvos keramikė.
  • Vytautas Juzikėnas, Lietuvos skulptorius (m. 1984 m.).
• Kovo 12 d. – Voiciechas Smočinskis, Lenkijos baltistas ir slavistas, lyginamosios indoeuropistikos mokslininkas. Profesorius, habilituotas mokslų daktaras.
• Kovo 15 d.:
  • Natalija Daškova, Lietuvos tapytoja monumentalistė.
  • Skirmantas Pabedinskas, žurnalistas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.
• Kovo 19 d.:
  • Modestas Paulauskas, Lietuvos krepšininkas ir treneris. Žaisdamas Tarybų Sąjungos krepšinio rinktinėje laimėjo olimpinį bronzos medalį (1968 m.), olimpinį aukso medalį (1972 m.).
  • Vytautas Šustauskas, Lietuvos inžinierius, politikas (m. 2023 m.).
  • Muodris Tenisonas, mimas, pantomimos meno pradininkas Lietuvoje bei Latvijoje (m. 2020 m.).
• Kovo 20 d. – Arvydas Mačiulis, Lietuvos ir Anykščių rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
• Kovo 24 d. – Eugenija Meškienė, zootechnikė, agrarinių mokslų daktarė, Lietuvos politinė veikėja (m. 2008 m.).
• Kovo 27 d.:
  • Juozas Genevičius, Lietuvos skulptorius.
  • Juozas Jarašūnas, Lietuvos ir Pasvalio rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
• Kovo 28 d.:
  • Aleksandras Kriščiūnas, Lietuvos fizioterapinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, kardiologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras.
  • Rimantas Smetona, kino ir televizijos režisierius, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.
• Kovo 29 d.:
  • Julius Poškus, Lietuvos ir Pakruojo rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas.
  • Rapolas Gediminas Sakalnikas, gydytojas - kardiologas, Lietuvos ir Kauno miesto politinis bei visuomenės veikėjas.

• Balandžio 4 d. – Arvydas Juodis, Lietuvos statybos inžinierius, socialinių mokslų daktaras.
• Balandžio 7 d. – Stanislovas Martinkus, Lietuvos ir Skuodo rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
• Balandžio 10 d. – Zenonas Petras Adomaitis, zootechnikas, Lietuvos ir Kelmės rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
• Balandžio 12 d. – Juozas Matonis, Lietuvos dokumentinio kino režisierius, operatorius.
• Balandžio 15 d. – Edmundas Zenonas Malūkas, rašytojas, Lietuvos ir Trakų rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
• Balandžio 16 d. – Vladas Žulkus, Lietuvos archeologas, nuo 2002 m. spalio – Klaipėdos universiteto rektorius.
• Balandžio 17 d. – Banga Grigaliūnaitė, Lietuvos fitopatologė, biomedicinos mokslų daktarė.
• Balandžio 21 d. – Tamara Blažienė-Gaitanži, choro dirigentė ir kompozitorė.
• Balandžio 22 d. – Audris Kopustinskas, Lietuvos automatikos ir telemechanikos inžinierius, habilituotas technologijos mokslų daktaras, pedagogas, Kauno miesto politinis ir visuomenės veikėjas.
• Balandžio 23 d. – Petras Gintalas, Lietuvos skulptorius, medalininkas.
• Balandžio 24 d. – Valerija Armonienė, Lietuvos dailininkė keramikė.
• Balandžio 25 d. – Jonas Juozapaitis, Lietuvos ir Pakruojo rajono savivaldybės ūkio, politinis bei visuomenės veikėjas.
• Balandžio 26 d. – Leonas Grinius, Lietuvos biochemikas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras.
• Balandžio 28 d. – Vida Kristina Valasenkienė, gydytoja, Lietuvos politinė veikėja.
• Balandžio 29 d. – Jonas Stromilas, lietuvių juvelyras, auksakalys, tautodailininkas.
• Balandžio 30 d.:
  • Dalia Jurginienė, Lietuvos kostiumų dizainerė.
  • Vitas Leonavičius, vadybininkas, Lietuvos ir Alytaus miesto politinis bei visuomenės veikėjas (m. 2009 m.).

• Gegužės 1 d. – Jeronimas Balčiūnas, Lietuvos ir Molėtų rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
• Gegužės 5 d. – Arvydas Girdauskas, Lietuvos automobilininkas (m. 1999 m.).
• Gegužės 7 d. – Juozas Puodžiukaitis, Lietuvos ir Šakių rajono savivaldybės ūkio, politinis bei visuomenės veikėjas (m. 2023 m.).
• Gegužės 10 d. – Birutė Galinienė, Lietuvos ir Vilniaus miesto savivaldybės politinė bei visuomenės veikėja.
• Gegužės 12 d. – Kazimiera Ruplienė, Lietuvos politinė veikėja.
• Gegužės 16 d.:
  • Aleksandras Metrikis, Lietuvos ir Skuodo rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
  • Antanas Rastenis, Lietuvos ir Švenčionių rajono visuomenės bei politinis veikėjas.
  • Vytas Jonas Šapola, ekonomistas, Lietuvos ir Ukmergės rajono ūkio bei politinis veikėjas.
  • Zenonas Komskis, muzikos mokytojas ir choro dirigentas.
• Gegužės 18 d. – Giedrius Mackevičius, Lietuvos teatro aktorius, režisierius, dramaturgas, choreografas, pedagogas. Sūnus - Rusijos televizijos žurnalistas Ernestas Mackevičius (m. 2008 m.).
• Gegužės 19 d. – Mečislovas Žalakevičius -, Lietuvos mokslininkas, biomedicinos mokslų ekologijos habilituotas daktaras. Ekologijos instituto Sausumos ekosistemų skyriaus vadovas, Paukščių ekologijos laboratorijos vedėjas, Lietuvos MA narys korespondentas, Tarptautinės gamtos ir visuomenės MA tikrasis narys.
• Gegužės 29 d.:
  • Juozas Bražas, gydytojas, Lietuvos ir Raseinių rajono politinis veikėjas.
  • Evaldas Nekrašas, Lietuvos filosofas, politologas (m. 2023 m.).
• Gegužės 30 d.:
  • Mykolas Biliūnas, Lietuvos gydytojas-traumatologas, visuomenės ir politikos veikėjas (m. 2023 m.).
  • Mykolas Gadliauskas, Lietuvos muzikos pedagogas, choro dirigentas.

• Birželio 1 d. – Rimgaudas Juzikėnas, liaudies instrumentų orkestro ir choro dirigentas.
• Birželio 2 d.:
  • Ona Balžekienė, Lietuvos vadybininkė, Kauno miesto vietos savivaldos veikėja.
  • Pranas Piaulokas, Lietuvos kino ir Šiaulių dramos teatro aktorius, Šiaulių miesto Garbės pilietis (m. 2008 m.).
• Birželio 5 d. – Tauras Adomavičius, Lietuvos trombonininkas, dirigentas, kompozitorius.
• Birželio 6 d.:
  • Antanas Kalanavičius, Lietuvos poetas (m. 1992 m.).
  • Zita Šamborytė, Lietuvos ir Kauno miesto politinė bei visuomenės veikėja.
• Birželio 10 d. – Leonidas Šumskis, Lietuvos ir Rusijos estrados dainininkas (m. 2022 m.).
• Birželio 14 d. – Vitalija Maciejauskienė, lietuvių kalbininkė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.
• Birželio 15 d.:
  • Teodora Staugaitienė, teisininkė, teisėja, buvusi LR Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėja, Vilniaus rajono liaudies teismo pirmininkė.
  • Vidas Juozas Verpečinskas, Lietuvos ir Kelmės rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
• Birželio 25 d.:
  • Kristina Baniūnienė, gydytoja, Lietuvos ir Kaišiadorių rajono politinė bei visuomenės veikėja.
  • Romas Liaudanskas, ūkininkas, Lietuvos ir Klaipėdos rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
  • Vidmantas Buivydas, Lietuvos ir Klaipėdos rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
  • Zita Marijona Juodeikienė, agronomė, Lietuvos ir Kaišiadorių rajono politinė bei visuomenės veikėja.
• Birželio 27 d. – Remigijus Baltramiejūnas, lietuvių fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras (m. 2008 m.).
• Birželio 28 d. – Petras Grecevičius, Lietuvos architektas, humanitarinių mokslų daktaras.
• Birželio 29 d. – Stasys Mackevičius, Pasvalio rajono ir Lietuvos ūkinis bei politinis veikėjas.
• Birželio 30 d. – Valė Šukelienė, Lietuvos ir Ignalinos rajono politinė bei visuomenės veikėja.

• Liepos 3 d. – Jonas Beresnevičius, inžinierius, Lietuvos ir Šiaulių miesto visuomenės bei politinis veikėjas.
• Liepos 7 d. – Leonardas Kęstutis Jaskelevičius, ekonomistas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.
• Liepos 10 d. – Rimantas Navašinskas, Lietuvos ir Anykščių rajono politinis bei visuomenės veikėjas (m. 2005 m.).
• Liepos 12 d. – Birutė Dauginytė, choro dirigentė ir pedagogė.
• Liepos 14 d. – Silverijus Šukys, Lietuvos ir Klaipėdos miesto politinis bei visuomenės veikėjas.
• Liepos 15 d. – Romualdas Kurila, Lietuvos inžinierius mechanikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras.
• Liepos 16 d. – Tomas Brasas, gydytojas, Lietuvos ir Kretingos rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
• Liepos 17 d. – Kazimieras Baranauskas, Lietuvos zoologas, biomedicinos mokslų daktaras.
• Liepos 20 d.:
  • Albertas Kruminas, teisininkas, Lietuvos politinis veikėjas.
  • Laimutė Taleikienė, Lietuvos ir Utenos rajono profsąjungų ir politinė veikėja.
• Liepos 22 d.:
  • Algimantas Asevičius, choro dirigentas, televizijos žurnalistas, alpinistas.
  • Ramūnas Klimas, Lietuvos rašytojas (m. 2002 m.).
• Liepos 24 d. – Feliksas Ivanauskas, Lietuvos matematikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.
• Liepos 25 d. – Povilas Vadopalas, Lietuvos ir Panevėžio miesto politinis bei visuomenės veikėjas.
• Liepos 28 d. – Steponas Ašmontas, Lietuvos fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.
• Liepos 30 d. – Rimantas Didžgalvis, Lietuvos ir Kauno miesto politinis bei visuomenės veikėjas (m. 2009 m.).

• Rugpjūčio 1 d. – Ona Valiukevičiūtė, estrados dainininkė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja.
• Rugpjūčio 7 d. – Juozas Atkočiūnas, Lietuvos inžinierius statybininkas, habilituotas technologijos mokslų daktaras.
• Rugpjūčio 8 d. – Vytautas Bigelis, Uzbekijos chemikas neorganikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras (m. 1999 m.).
• Rugpjūčio 10 d. – Irena Gerčienė, Lietuvos ir Kauno miesto politinė bei visuomenės veikėja.
• Rugpjūčio 13 d. – Rimas Zigmas Bičiūnas, Lietuvos tapytojas.
• Rugpjūčio 14 d.:
  • Antanas Baranauskas, Lietuvos ir Neringos savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas.
  • Jūratė Matekonienė, ekonomistė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja.
  • Valė Kastinaitė, inžinierė, Šiaulių miesto politinė ir visuomenės veikėja.
• Rugpjūčio 15 d. – Vladislavas Preidys, Lietuvos ir Anykščių rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
• Rugpjūčio 17 d.:
  • Antanas Kibickas, Lietuvos ir Utenos rajono politinis veikėjas.
  • Romas Apanavičius, Lietuvos inžinierius, savivaldybininkas, politinis veikėjas.
• Rugpjūčio 18 d. – Stasė Žukienė-Lukošiunaitė, choro dirigentė ir pedagogė.
• Rugpjūčio 24 d. – Juozas Rimkus, Lietuvos krepšininkas (m. 2021 m.).
• Rugpjūčio 25 d. – Aldona Augutienė, Lietuvos ir Šiaulių miesto savivaldybės politinė bei visuomenės veikėja.
• Rugpjūčio 31 d. – Jonas Budrevičius, ekonomistas, Lietuvos politinis veikėjas.

• Rugsėjo 1 d. – Robertas Grikevičius, žurnalistas, redaktorius, sovietinis veikėjas (m. 2001 m.).
• Rugsėjo 2 d. – Aldona Zosė Korsakienė, Lietuvos ir Biržų rajono politinė bei visuomenės veikėja.
• Rugsėjo 5 d. – Andrius Linkus, Lietuvos verslininkas, „Algos grupės“ koncerno steigėjas ir prezidentas (m. 2021 m.).
• Rugsėjo 6 d. – Vaclovas Tričys, chemikas, ekologas, pedagogas, Šiaulių miesto mokslo, politinis ir visuomenės veikėjas, profesorius.
• Rugsėjo 16 d. – Antanas Pocius, choro dirigentas ir pedagogas.
• Rugsėjo 20 d. – Janė Narvilienė, pedagogė, Lietuvos politikos bei visuomenės veikėja (m. 2022 m.).
• Rugsėjo 24 d. – Valdemaras Burauskas, Lietuvos ir Anykščių rajono ūkio, sporto, politinis bei visuomenės veikėjas.
• Rugsėjo 26 d. – Rimantas Buivydas, Lietuvos architektas, humanitarinių mokslų daktaras.

• Spalio 1 d. – Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.
• Spalio 5 d. – Vytas Rutkauskas, Lietuvos ir Rietavo savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas.
• Spalio 9 d. – Aldona Marija Urbonavičiūtė-Šatienė, lietuvių pedagogė (m. 2022 m.).
• Spalio 15 d. – Bronislovas Mačernis, Lietuvos sunkiaatletis, tarptautinės klasės sporto meistras, sunkiosios atletikos treneris (m. 1993 m.).
• Spalio 18 d. – Vasilijus Matuševas, Lietuvos tinklininkas, treneris (m. 1989 m.).
• Spalio 28 d.:
  • Angelė Zubienė-Petrauskaitė, choro dirigentė ir pedagogė.
  • Vladimiras Kančiauskas, Lietuvos skulptorius.

• Lapkričio 1 d.:
  • Aleksandra Jacovskytė, Jacovskaja, Lietuvos scenografe, grafikė.
  • Petras Aleksas Virkštis, Lietuvos ir Pakruojo rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas.
• Lapkričio 10 d.:
  • Elena Čeremnych, Lietuvos mokslininkė, visuomenės veikėja, dėstytoja.
  • Kazys Kazlauskas, Lietuvos inžinierius, matematikas ir informatikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.
• Lapkričio 14 d. – Edmundas Ganusauskas, Lietuvos žurnalistas.
• Lapkričio 15 d.:
  • Vytautas Brencius, Lietuvos poetas.
  • Leopoldas Rozga, Lietuvos žurnalistas, redaktorius, kraštotyrininkas, publicistas (m. 2023 m.).
• Lapkričio 18 d. – Birutė Marija Paplauskienė, gydytoja, Šiaulių miesto politinė ir visuomenės veikėja.
• Lapkričio 25 d. – Romanas Martavičius, Lietuvos inžinierius elektronikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras.
• Lapkričio 26 d. – Janina Jūratė Pocienė, Lietuvos visuomenės ir politinė veikėja.

• Gruodžio 9 d. – Laimutė Alechnavičienė, Lietuvos ir Jonavos rajono politinė bei visuomenės veikėja.
• Gruodžio 10 d. – Eugenijus Stankus, Lietuvos matematikas (m. 2023 m.).
• Gruodžio 16 d. – Adelė Dimšienė, gydytoja, Lietuvos ir Alytaus miesto politinė bei visuomenės veikėja.
• Gruodžio 24 d. – Saulius Šaltenis, prozininkas, dramaturgas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.
• Gruodžio 25 d. – Eugenija Rimkūnienė, Lietuvos bibliotekininkė, bibliografė.

• Anatolijus Šenderovas, kompozitorius.
• Augustinas Linčius, Lietuvos geologas, fizinių mokslų daktaras.
• Sergejus Madalovas, čečėnų kilmės aukšto rango Lietuvos karininkas, Viešojo saugumo tarnybos prie VRM vadas, vidaus tarnybos generolas.

Mirtys

• Sausio 4 d. – Julius Indrišiūnas, Lietuvos politikas, teisininkas (g. 1901 m.).
• Sausio 8 d. – Vladas Dutkevičius, mokytojas, knygnešys, vargonininkas, chorvedys (g. 1889 m.).
• Sausio 10 d. – Morta Zauniūtė, Mažosios Lietuvos kultūros ir spaudos darbuotoja (g. 1875 m.).
• Sausio 23 d. – Kazys Puida, lietuvių rašytojas, dramaturgas, vertėjas (g. 1883 m.).
• Sausio 29 d. – Petras Gužas, Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas leitenantas (g. 1892 m.).

• Vasario 22 d. – Mykolas Romeris, teisėtyrininkas konstitucionalistas, profesorius, universiteto rektorius, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų (g. 1880 m.).

• Kovo 21 d. – Mamertas Indriliūnas, Lietuvos rašytojas, partizanas (g. 1920 m.).
• Kovo 28 d. – Alfonsas Lipniūnas, lietuvių katalikų kunigas, pamokslininkas, Štuthofo kalinys (g. 1905 m.).

• Balandžio 17 d. – Andrius Dubinskas, teisininkas, spaudos bendradarbis, visuomenės veikėjas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas, pedagogas (g. 1868 m.).
• Balandžio 19 d. – Antanas Šapalas, Lietuvos ateitininkų organizacijos veikėjas. (g. 1914 m.).
• Balandžio 22 d.:
  • Juozas Jankevičius, Lietuvos politikas, inžinierius (g. 1890 m.).
  • Pranas Germantas, Lietuvos visuomenės veikėjas, kalbininkas, daktaras (g. 1903 m.).
  • Zenonas Gerulaitis, Lietuvos karinis veikėjas, divizijos generolas (g. 1894 m.).

• Gegužės 25 d. – Ladas (Vladas) Natkevičius, diplomatas, teisininkas, politinis ir visuomenės veikėjas, teisės mokslų daktaras (g. 1893 m.).
• Gegužės 27 d. – Aleksandras Tiškevičius, Lietuvos bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas. Rusijos imperijos ir Lietuvos visuomenės bei karinis veikėjas, IV Rusijos Valstybės Dūmos narys (g. 1864 m.).
• Gegužės 30 d. – Pranciškus Karevičius, profesorius, kunigas, vyskupas, vienuolis marijonas, lietuvybės platintojas (g. 1861 m.).

• Liepos 2 d. – Antanas Stankevičius, orkestro ir choro dirigentas, vargonininkas (g. 1892 m.).
• Liepos 7 d. – Mykolas Kazanas, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas (g. 1925 m.).

• Rugpjūčio 26 d. – Povilas Čiurlionis, pianistas, vargonininkas, chorvedys, architektas. Vienas iš vargonininko Konstantino Čiurlionio penkių sūnų, artimiausias M. K. Čiurlionio brolis (g. 1884 m.).
• Rugpjūčio 28 d. – Juozas Brazaitis, vargonininkas ir chorvedys (g. 1889 m.).

• Rugsėjo 3 d. – Viktoras Vaičiūnas, lietuvių psichiatras (g. 1896 m.).
• Rugsėjo 9 d. – Pranas Liatukas, Lietuvos visuomenės ir karinis veikėjas, generolas leitenantas (g. 1876 m.).
• Rugsėjo 15 d. – Jonas Balčius, Lietuvos visuomenės veikėjas, daraktorius (g. 1883 m.).

• Spalio 21 d. – Felicija Bortkevičienė-Povickaitė, knygnešė, spaudos darbuotoja, visuomenės veikėja (g. 1873 m.).
• Spalio 26 d. – Jurgis Ambraška, Lietuvos pedagogas, mokyklinių vadovėlių autorius (g. 1906 m.).

• Lapkričio 13 d. – Jonas Murka, Lietuvos pedagogas, vadovėlių autorius (g. 1889 m.).
• Lapkričio 30 d. – Vilius Gaigalaitis, Mažosios Lietuvos politinis, visuomenės ir kultūros veikėjas, teologijos daktaras, profesorius (g. 1870 m.).

• Gruodžio 5 d. – Petras Kalpokas, dailininkas – tapytojas, profesorius (g. 1880 m.).
• Gruodžio 8 d. – Petras Ruseckas, Lietuvos knygnešys, visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės kovų dalyvis (g. 1883 m.).

• Abraomas Kisinas, Lietuvos geobotanikas, gamtos mokslų daktaras (g. 1899 m.).
• Anatolijus Herlitas, pedagogas, kalbininkas (g. 1891 m.).
• Jurgis Gerulis, Lietuvos kalbininkas, baltistas, filosofijos daktaras (g. 1888 m.).
• Mikas Banaitis, Mažosios Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas (g. 1876 m.).
• Vincas Geiga, Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas (g. 1883 m.).
• Vladimiras Lazersonas, Lietuvos psichologas, psichiatras, filosofijos daktaras, empirinės psichologijos atstovas (g. 1889 m.).

Pasaulyje

Įvykiai

• Sausio 17 d. – Antrasis pasaulinis karas: sovietai užima Varšuvą;
• Vasario 4- 11 d. vyksta Jaltos konferencija;
• Kovo 8 d. – Josipas Broz Tito suformuoja Jugoslavijos vyriausybę;
• Kovo 22 d. – Kaire susikuria Arabų lyga;
• Balandžio 15 d. – britų pajėgos užima Bergen-Belsen koncentracijos stovyklą;
• Balandžio 30 d. – Berlyne, požeminiame bunkeryje, nusižudė A. Hitleris su savo žmona Ewa Braun;
• Liepos 16 d. – Jungtinės Valstijos Naujosios Meksikos dykumoje išbandė pirmąją atominę bombą;
• Liepos 17 d. – Potsdamo konferencija;
• Rugpjūčio 6 d. – JAV bombonešis numetė atominę bombą ant Hirosimos Japonijoje;
• Rugpjūčio 9 d. – atominė bomba numesta ant Nagasakio;
• Rugpjūčio 15 d. – baigiasi Antrasis pasaulinis karas: Japonija paskelbia kapituliaciją;
• Spalio 24 d. – įkurta Jungtinių Tautų Organizacija;
• Lapkričio 8 d. – Abdelaziz Belkhadem, Alžyro ministras pirmininkas, šias pareigas ėjo nuo 2006 m. gegužės 24 d. iki 2008 m. birželio 23 d.

Gimtadieniai

• Sausio 2 d. – Issei Nishikawa, Japonijos politikas, dabartinis Fukujaus prefektūros gubernatorius.
• Sausio 4 d. – Richard Royce Schrock, 2005 m. Nobelio chemijos premijos laureatas.
• Sausio 10 d. – Roderick David Stewart, škotiškas rokeris, grupių The Jeff Beck Group ir The Faces narys prieš pradėdamas solinę karjerą.
• Sausio 26 d. – Jacqueline Mary du Pré, britų violončelistė (m. 1987 m.).

• Vasario 25 d.:
  • Claude Lombard, Belgijos dainininkė (m. 2021 m.).
  • Tošikacu Macuoka, Japonijos politikas, teisininkas, buvęs žemės ūkio ministras, kilęs iš Kumamoto prefektūros (m. 2007 m.).

• Kovo 11 d. – Carlos Alberto Renteria Mantilla, Kolumbijos narkobaronas, manoma, šiuo metu vadovaujantis Šiaurės Slėnio karteliui.
• Kovo 15 d. – Pakalita Mosisili, Lesoto politikas, nuo 1998 m. gegužės 29 d. einantis šalies ministro pirmininko pareigas. Jo valdoma partija "Lesoto šalies kongresas už demokratiją" laimėjo daugumą 1998, 2002 ir 2007 m. rinkimuose. Be ministro pirmininko pareigų jis vadovauja ir šalies gynybos ministerijai.
• Kovo 17 d. – Michael Vincent Hayden, amerikiečių karininkas, JAV karinių orų pajėgų generolas, saugumo tarnybos vadovas, CŽV direktorius (nuo 2006 m. gegužės 30 d.).
• Kovo 20 d. – Patrick James „Pat“ Riley, Majamio „Heat“ komandos vyriausiasis treneris ir komandos prezidentas. Prieš dirbdamas Majamyje jis treniravo Los Andželo „Lakers“ ir Niujorko „Knicks“ komandas. 1996 m. renkant NBA 50-mečio visų laikų komandą Riley pateko tarp 10 geriausių NBA trenerių.
• Kovo 27 d.:
  • Anna Mae Pictou Aquash, viena žymiausių ir aktyviausių Amerikos Indėnų Judėjimo narių, mikmakų indėnė, 1976 metais rasta nužudyta (m. 1975 m.).
  • Valdis Braunas, latvių fotografas.
• Kovo 30 d. – Eric Patrick Clapton, britų roko gitaristas, kompozitorius, vokalistas, dainų rašytojas, Grammy laimėtojas, gavęs Britanijos imperatoriškąjį ordiną.

• Balandžio 2 d. – Hansas Volfgangas Arndtas, vokiečių teisininkas, teisėtyrininkas mokestininkas, Manheimo universiteto profesorius, nuo 2001 m. rektorius, habilituotas teisės mokslų daktaras.
• Balandžio 3 d. – Katerina Spak, prancūzų aktorė ir dainininkė (m. 2022 m.).
• Balandžio 14 d. – Tuilaepa Aiono Sailele Malielegaoi, Samoa politikas, nuo 1998 m. - šalies ministras pirmininkas.
• Balandžio 16 d. – Masanori Tanimoto, Japonijos politikas, nuo 1994 m. einantis Išikavos prefektūros gubernatoriaus pareigas.
• Balandžio 27 d. – August Wilson, JAV dramaturgas. Jo literatūrinis palikimas yra 10 knygų serija - The Pittsburgh Cycle, kuri apdovanota 2 Pulicerio dramos apdovanojimais. Kiekvienoje knygoje vaizduojamas komiškas ir tragiškas afroamerikiečių gyvenimas skirtingais XX a. dešimtmečiais (m. 2005 m.).

• Gegužės 14 d. – Yochanan Vollach, iš Izraelio kilęs futbolininkas. Žaidė 1970 m. pasaulio čempionate. Baigęs futbolininko karjerą tapo Haifos „Maccabi“ sporto klubo finansų direktoriumi, nuo 1999 m. buvo viso sporto klubo tarybos pirmininku bei krepšinio klubo prezidentu. 1993 m. tapo Haifos miesto garbės piliečiu.
• Gegužės 24 d. – Priscila Presli, JAV aktorė.
• Gegužės 28 d. – John Cameron Fogerty, JAV roko atlikėjas, gitaristas bei dainų autorius, geriausiai žinomas dėl savo veiklos grupėje Creedence Clearwater Revival. John Fogerty gimė Berklyje, Kalifornijoje, jis yra jaunesnysis Tom Fogerty brolis.

• Birželio 1 d. – Linda Scott, amerikiečių dainininkė. 1961 m. tapo viena populiariausių Amerikos dainininkių. Per kelerius metus perdainavo žinomiausias 3–4 deš. dainas. Karjerą baigė anksti – apie 1964 metus.
• Birželio 17 d. – Edouard Louis Joseph, Baron Merckx, nebelenktyniaujantis profesionalus belgų plento dviratininkas.
• Birželio 21 d. – Adamas Zagajevskis, lenkų poetas, rašytojas (m. 2021 m.).

• Liepos 9 d. – Dean Ray Koontz, amerikiečių rašytojas.

• Rugpjūčio 4 d. – Genadijus Burbulis, politinis Rusijos veikėjas, buvęs Rusijos valstybės sekretorius, buvusio prezidento Boriso Jelcino bendražygis (m. 2022 m.).
• Rugpjūčio 10 d. – Tošidzō Ido, Japonijos politikas, nuo 2001 m. einantis Hiōgo prefektūros gubernatoriaus pareigas.
• Rugpjūčio 24 d.:
  • Ken Hensley, klavišininkas (daugiausia grojantis Hammondo vargonais), gitaristas, vokalistas, dainų autorius ir garso įrašų prodiuseris, geriausiai žinomas kaip Uriah Heep narys praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje (m. 2020 m.).
  • Vincentas Kenedis MakMahonas, JAV profesionaliųjų imtynių propaguotojas, TV asmenybė bei sporto komentatorius.
• Rugpjūčio 31 d. – Van Morrison, airių muzikantas.

• Rugsėjo 11 d.:
  • Carlo Recalcati, Italijos krepšinio treneris.
  • Francas Bekenbaueris, vokiečių futbolininkas ir treneris (m. 2024 m.).
• Rugsėjo 16 d. – Jevgenijus Vaganovičius Petrosianas, Rusijos humoristas, rašytojas, laidų vedėjas; Rusijos liaudies artistas (1991 m.).
• Rugsėjo 17 d. – Philip Douglas „Phil“ Jackson, JAV krepšinio treneris, vienas tituluočiausių pasaulio NBA trenerių, net 9 kartus tapęs NBA čempionu kaip treneris ir vieną kartą kaip žaidėjas. 1996 m. renkant NBA 50-mečio Visų laikų komandą Jacksonas buvo atrinktas tarp 10 geriausių NBA vyr. trenerių.

• Spalio 2 d. – Donald McLean, populiarus JAV dainininkas, baladžių atlikėjas, dainų autorius.
• Spalio 13 d. – Desiré Delano Bouterse, Surinamo politikas, armijos vadas, perversmo organizatorius. Jis buvo viena pagrindinių karinės chuntos, valdžiusios šalį 1980–1990 m. asmenybių.
• Spalio 20 d. – Claes-Göran Hederström, švedų dainininkas (m. 2022 m.).
• Spalio 27 d.:
  • Kristian Džordano, šveicarų antropologas, sociologas.
  • Luisas Inasijas Lula da Silva, dabartinis Brazilijos prezidentas. Pareigas eina nuo 2001 m. sausio 1 d., 2006 m. perrinktas antrai kadencijai. Priklauso Darbininkų partijai (Partido dos Trabalhadores). Vykdo demokratinio socializmo politiką, palaiko glaudžius ryšius su kitomis kairiosiomis Lotynų Amerikos vyriausybėmis.

• Lapkričio 3 d. – Gerhardas Miuleris, buvęs Vakarų Vokietijos futbolininkas, rezultatyviausias vokiečių žaidėjas (m. 2021 m.).
• Lapkričio 11 d. – Danielis Ortega Saavedra, Nikaragvos prezidentas, ilgametis Sandinistų liaudies išsivadavimo fronto (Frente Sandinista de Liberación Nacional) lyderis, vienas iš 1979 m. sandinistų revoliucijos organizatorių. Prezidento pareigas ėjo 1985–1990 m. 2006 m. pabaigoje vėl išrinktas Nikaragvos prezidentu ir pareigas eina nuo 2007 m. sausio 10 d. Savo valdyme propoguoja marksistinę, socialistinę doktriną, kovą prieš JAV imperializmą.
• Lapkričio 19 d. – Masaru Hashimoto, Japonijos politikas, nuo 1993 m. einantis Ibarakio prefektūros gubernatoriaus pareigas.
• Lapkričio 23 d. – Raúl Rivero, Kubos poetas ir žurnalistas (m. 2021 m.).
• Lapkričio 28 d. – Hirofumi Nakasone, Japonijos politikas, dabartinis užsienio reikalų ministras. Jis taip pat buvo švietimo ministras premjero Joširo Morio vyriausybėje.

• Gruodžio 1 d. – Bette Midler, iš Havajų kilusi JAV aktorė ir dainininkė. Keturių auksinių gaublių, trijų Emmy ir specialaus Tony prizo savininkė.
• Gruodžio 8 d. – Maryla Rodowicz, Lenkijos pop, poprock, folkrock muzikos atlikėja.
• Gruodžio 20 d. – Peter Criss, amerikiečių roko grupės KISS būgnininkas.
• Gruodžio 28 d. – Vladimiras Čchikvadzė, Rusijos diplomatas, Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje.

• Mohammed Lutfi Farhat, Libijos politikas, Pan-Afrikos parlamento narys.
• Guy Bonnet, prancūzų kompozitorius ir dainininkas (m. 2024 m.).

Mirtys

• Sausio 17 d. – Janis Misinis, latvių bibliotekininkas, bibliografas, knygotyrininkas ir bibliofilas. Pirmosios latvių mokslinės bibliotekos kūrėjas, latvių mokslinės bibliografijos pradininkas (g. 1862 m.).
• Vasario 3 d. – Vasilijus Gorodcovas, Rusijos archeologas (g. 1860 m.).
• Vasario 18 d. – Ivanas Danilovičius Černiachovskis, jauniausias Tarybinės armijos armijos generolas, 3-ojo Baltarusijos fronto vadas (g. 1906 m.).
• Vasario 28 d. – Adolfas Ersas, latvių rašytojas (g. 1914 m.).
• Kovo 20 d. – Erhardas Aueris, darbininkas, vienas iš Vokietijos SPD lyderių (g. 1874 m.).
• Kovo 31 d. – Hans Fischer, 1930 m. Nobelio chemijos premijos laureatas (g. 1881 m.).
• Balandžio 12 d. – Franklinas Delanas Ruzveltas, 32-asis JAV prezidentas (g. 1882 m.).
• Balandžio 28 d. – Benito Amilcare Andrea Mussolini, italų politikas, kuris vadovavo Nacionalfašistų partijai ir yra kredituojamas, kaip viena iš pagrindinių figūrų, kuriant fašizmą (g. 1883 m.).
• Balandžio 30 d.:
  • Adolfas Hitleris, buvo austrų kilmės vokiečių politikas ir Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų, dar gerai žinomos sutrumpintu pavadinimu - Nacių, partijos lyderis (fiureris - vok. Führer). 1933-1945 – Vokietijos kancleris. Po Paulo von Hindenburgo mirties 1934 metais iki 1945 metų Vokietijos nacionalinis lyderis (fiureris ir reichskancleris) (g. 1889 m.).
  • Eva Ana Paula Braun, ilgą laiką buvo Adolfo Hitlerio draugė bei žmona (trumpą laiko tarpą prieš mirtį) (g. 1912 m.).
• Gegužės 1 d.:
  • Paulas Jozefas Gebelsas, NSDAP veteranas, propagandos ministras nacistinėje Vokietijoje 1933–1945 metais, SS obergrupenfiureris (g. 1897 m.).
  • Johanna Maria Magdalena Goebbels, nacistinės Vokietijos propagandos ministro Jozefo Gėbelso žmona (g. 1901 m.).
• Gegužės 13 d. – Oskaras Almgrenas, Švedijos archeologas (g. 1869 m.).
• Gegužės 23 d. – Henrichas Himleris, SS reichsfiureris, nacistinės Vokietijos vidaus reikalų ministras, slaptosios policijos (Gestapo 1934–1936 m.), vėliau RSHA (Saugumo valdybos) viršininkas, vyriausias III Reicho "juodasis magas" ir naujos nacių religijos kūrėjas (g. 1900 m.).
• Rugpjūčio 2 d. – Pietras Maskanis, italų kompozitorius, dirigentas. Vienas muzikos verizmo pradininkų (g. 1863 m.).
• Rugsėjo 26 d. – Bela Viktoras Janošas Bartokas, vengrų kompozitorius, pianistas, vienas iš etnomuzikologijos pradininkų. Bartokas laikomas vienu žymiausių XX a. kompozitorių (g. 1881 m.).
• Lapkričio 20 d. – Francis William Aston, 1922 m. Nobelio chemijos premijos laureatas (g. 1877 m.).
• Gruodžio 4 d. – Thomas Hunt Morgan, 1933 m. Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas (g. 1866 m.).
• Gruodžio 8 d. – Aleksandras Zilotis, rusų pianistas, dirigentas, pedagogas (g. 1863 m.).
• Gruodžio 28 d. – Teodoras Hermanas Albertas Dreizeris, JAV rašytojas natūralistas, savo kūriniuose aprašęs šiurkščią gyvenimo realybę (g. 1871 m.).

Nedatuota

• Ana Frank, vokiečių rašytoja (g. 1929 m.).

Nobelio premijos

Nobelio premijos laureatai:

• Chemijos – Artturi Ilmari Virtanen (1895–1973);
• Fizikos – Wolfgang Pauli;
• Literatūros – Gabriela Mistral;
• Medicinos – Alexander Fleming (1881–1955), Ernst Boris Chain (1906–1979), Howard Walter Florey (1898–1968);
• Taikos – Cordell Hull.

Nuorodos

Holokaustą Albanijoje sudarė nusikaltimai, įvykdyti prieš Albanijos žydus, kai Albanija Antrojo pasaulinio karo metais buvo okupuota Italijos ir Vokietijos. Per karą beveik 2000 žydų ieškojo prieglobsčio Albanijoje. Su dauguma šių žydų pabėgėlių vietos gyventojai elgėsi gerai, nepaisant to, kad Albaniją iš pradžių okupavo fašistinė Italija, o paskui nacistinė Vokietija. Albanai dažnai priglaudė žydų pabėgėlius kalnų kaimuose ir gabeno juos į Adrijos jūros uostus, iš kur jie bėgo į Italiją. Kiti žydai prisijungė prie pasipriešinimo judėjimų visoje šalyje.

500 Kosove gyvenusių žydų patirtis buvo visiškai kitokia – apie 40 proc. jų neišgyveno karo. 1943 m. rugsėjį pasidavus Italijai, Vokietija okupavo Albaniją. 1944 m. buvo suformuota albanų Waffen-SS divizija, 21-oji Waffen SS kalnų divizija „Skanderbeg“, kuri suėmė ir perdavė vokiečiams 281 Kosovo žydą, kurie vėliau buvo deportuoti į Bergen-Belseno koncentracijos stovyklą, kur daugelis jų nužudyti. 1944 m. pabaigoje vokiečiai buvo išvyti iš Albanijos ir šalis tapo komunistine valstybe, kuriai vadovavo Enveras Hodža. Maždaug tuo pačiu metu Kosovo ir Vakarų Makedonijos regionuose, aneksuotuose albanų, Ašies pajėgas nugalėjo Jugoslavijos partizanai, kurie vėliau šias teritorijas vėl prijungė prie Jugoslavijos.

Holokausto metu Ašies okupuotoje Albanijoje buvo nužudyta apie 600 žydų. Senojoje Albanijoje (dabartinė Albanijos teritorija) vokiečiai nužudė penkis tos pačios šeimos žydus – tai vieninteliai vietiniai žydai, nužudyti per visą karą. Senojoje Albanijoje po karo gyveno vienuolika kartų daugiau žydų nei karo pradžioje – apie 1800. Dauguma jų vėliau emigravo į Izraelį. Keli šimtai jų liko Albanijoje iki pat komunizmo žlugimo, o paskui padarė tą patį. Mokslininkai nesutaria, kodėl žydų išgyvenamumo rodikliai senojoje Albanijoje ir Kosove taip smarkiai skyrėsi. Kai kurie mokslininkai teigia, kad tam įtakos turėjo tradicinis garbės kodeksas, vadinamas „besa“, kuris yra svarbi Albanijos kultūros dalis. Kiti mokslininkai teigia, kad tai lėmė santykinis Italijos okupacinės valdžios atlaidumas 1941–1943 m., Vokietijos nesugebėjimas 1943–1944 m. ieškoti žydų senojoje Albanijoje taip kruopščiai, kaip kitose šalyse, taip pat Kosovo albanų nepasitikėjimas užsieniečiais.

Jad Vašem pripažino 75 Albanijos piliečius Pasaulio tautų teisuoliais.

Istorinis kontekstas

Laikotarpis po Osmanų imperijos

1930 m. Albanijos gyventojų surašymo duomenimis, Albanijoje gyveno 24 žydai. 1937 m. karalius Zogas I oficialiai pripažino žydų bendruomenę, kurią tuo metu sudarė beveik 300 žmonių. Prieš karą Albanijos žydai daugiausia gyveno pietinėje šalies dalyje, daugiausia Vliorės mieste, kuriame XVI a. maždaug trečdalis gyventojų buvo žydai. Kaimyninės Jugoslavijos sudėtyje esančiame Kosove, kuriame gyventojų daugumą sudarė albanai, gyveno apie 500 žydų. Vėlyvuoju Osmanų imperijos laikotarpiu albanų nacionalinė ideologija susiformavo taip, kad ji deklaravo priklausomybę ne vienai religijai ir siekė sutaikyti skirtingus šalies tikėjimus. 1912 m. Albanijai atgavus nepriklausomybę, šalies vyriausybė pradėjo įgyvendinti religinio susitaikymo ideologiją, kuri išryškėjo valdant Zogui, kai buvo kodifikuota „visų tikėjimų“ lygybė ir skatinama didesnė religijų įvairovė.

XX a. trečiajame dešimtmetyje žydų bendruomenė vis labiau integravosi į Albanijos visuomenę, o 1937 m. balandžio 2 d. ją oficialiai pripažino vyriausybė. Karalius Zogas žengė dar toliau ir padėjo žydų imigracijai į Albaniją bei atvykėlių žydų integracijai. 1934 m. Amerikos ambasadorius Albanijoje Hermanas Bernsteinas, kuris pats buvo žydas, kilęs iš Lietuvos, pastebėjo, kad žydai šioje šalyje nėra diskriminuojami, nes tai „vienas iš nedaugelio kraštų Europoje, kur nėra religinių nusistatymų ir neapykantos“. Įsigalint nacizmui, daug Vokietijos ir Austrijos žydų rado prieglobstį Albanijoje, o Albanijos ambasada Berlyne iki 1938 m. pabaigos išduodavo vizas žydams, kai jokia kita Europos šalis nenorėjo to daryti. Bernsteinas atliko lemiamą vaidmenį įtikinant Albanijos vyriausybę toliau išduoti žydams turistines ir tranzitines vizas. Nuo 1933 m., stiprėjant nacių partijos valdžiai, Bernsteino pastangomis iš Vokietijos ir Austrijos pabėgo daug žydų, kai kurie iš jų Albaniją naudojo kaip tranzito punktą, iš kurio galėjo pabėgti į Jungtines Amerikos Valstijas, Turkiją ar Pietų Ameriką.

Italijos okupacija

Albanija, mažiausiai išsivysčiusi Europos šalis, XX a. trečiajame dešimtmetyje patyrė Italijos ekonominę ir politinę hegemoniją. 1939 m. kovo 25 d. Italijos diktatorius Benitas Musolinis įteikė karaliui Zogui ultimatumą, reikalaudamas, kad Italija galėtų įkurti protektoratą Albanijoje. Zogui atsisakius, balandžio 7 d. Italija įsiveržė į Albaniją ir jį nuvertė nuo sosto. Netrukus buvo įkurta marionetinė vyriausybė, kuriai vadovavo turtingiausias ir įtakingiausias Albanijos žemvaldys Shefqet Vërlaci. Taip pat buvo sudaryta Albanijos nacionalinė asamblėja, kuri greitai nubalsavo už ekonominę ir politinę sąjungą su Italija, todėl šalis tapo Italijos protektoratu. Vadovaujant gubernatoriui Francesco Jacomoni, Italijos okupacinė valdžia priėmė įstatymus, draudžiančius žydų imigraciją į Albaniją, ir įsakė deportuoti visus šalyje gyvenančius užsienio žydus.

Praėjus mėnesiui po Italijos okupacijos buvo įkurta Albanijos fašistų partija (alb. Partia Fashiste e Shqipërisë, PFSh). Ji išleido įstatymus, kurie neleido žydams įstoti į ją ir neleido jiems užsiimti įvairiomis profesijomis. Ši partija, kurią sudarė Albanijoje gyvenantys etniniai albanai ir italai, veikė kaip Italijos fašistų partijos padalinys, o jos nariai privalėjo prisiekti ištikimybę Musoliniui. Visi Albanijos valstybės tarnautojai privalėjo į ją įstoti ir ji tapo vienintele legalia politine partija šalyje. Antrajam pasauliniam karui įsibėgėjus, Italija leido okupuotai Albanijai aneksuoti gretimas albanų gyvenamas teritorijas ir suformuoti Didžiąją Albaniją – Italijos protektoratą, apimantį didžiąją dalį Kosovo ir dalį vakarų Makedonijos, kuri buvo atskirta nuo Jugoslavijos po to, kai 1941 m. balandį Ašies šalys įsiveržė į šią šalį. Nors oficialiai priklausė Italijai, Kosovo albanai gavo regiono kontrolę ir buvo skatinami atidaryti albaniškas mokyklas, kurios buvo uždraustos valdant Jugoslavijai. Italijos valdžios institucijos jiems taip pat suteikė Albanijos pilietybę ir leido iškelti Albanijos vėliavą. Italai Didžiojoje Albanijoje dislokavo šimtus tūkstančių karių. Vien tik Kosove buvo dislokuota apie 20 000 italų karių, 5 000 policininkų ir pasieniečių. Dar 12 000 karių, 5 000 policininkų ir pasieniečių buvo dislokuoti albanų aneksuotose dabartinės Šiaurės Makedonijos teritorijose. Italijos okupacinė valdžia įspėjo, kad už kiekvieną okupuotose Jugoslavijos teritorijose žuvusį ar sužeistą italų karį bus sušaudyta mažiausiai dešimt įkaitų.

Holokaustas

1939–1943 m.

Po invazijos į Jugoslaviją žydų bendruomenė Didžiojoje Albanijoje išaugo, nes žydai iš Makedonijos ir šiaurės Serbijos, taip pat žydų pabėgėliai iš Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos atvyko į Italijos kontroliuojamą, albanų aneksuotą Kosovą ir apsigyveno Prištinos, Prizreno ir Uroševaco miestuose. Atvyko iki 1000 pabėgėlių, kuriuos vokiečių šaltiniai priskyrė žydų organizacijai, atsakingai už neteisėtą žydų įvežimą į šalį. Pabėgėliai nepatyrė tokio persekiojimo, kokį patyrė žydai vokiečių kontroliuojamose teritorijose, nes italai juos laikė ekonomiškai svarbiais ir „atstovaujančiais Italijos interesams užsienyje“. Italai suėmė apie 150 žydų pabėgėlių ir perkėlė juos į Beračio miestą, kur jiems buvo suteikta galimybė dirbti. Taip pat buvo suimti 192 žydai iš Italijos aneksuotos Kotoro įlankos, kurie 1941 m. liepos 27–28 d. perkelti į koncentracijos stovyklas Albanijoje. Vėliau jie buvo perkelti į stovyklas Italijoje.

Senosios Albanijos gyventojai labai saugojo žydų pabėgėlius. Daugelis jų buvo gabenami į Albanijos uostus prie Adrijos jūros, iš kur galėjo keliauti į Italiją. Kiti slėpėsi atokiuose kalnų kaimuose, o kai kurie prisijungė prie pasipriešinimo judėjimų. Šimtai žydų iš Albanijos valdžios institucijų gavo suklastotus dokumentus ir buvo slapta išgabenti į Albaniją, kad būtų saugūs. Kitais atvejais žydai buvo vežami į Albaniją, prisidengiant melagingu pretekstu, kad jie serga vidurių šiltine ir juos reikia gydyti ligoninėje. Italijos administracija, vadovaujama gubernatoriaus Francesco Jacomoni, įgyvendino įstatymus, draudžiančius žydų imigraciją į Didžiąją Albaniją, ir įsakė deportuoti visus šalyje esančius užsienio žydus, tačiau šie įstatymai buvo įgyvendinami paviršutiniškai, tai rodo faktas, kad pagal juos nebuvo deportuota nė vieno žydo, o nors išvykti iš šalies tapo sunkiau, užsienio žydų imigracija į Didžiąją Albaniją tęsėsi sparčiai. Kai žydai būdavo aptinkami kertantys sieną, albanų valdžia paprastai juos paleisdavo, kad jie rastų prieglobstį vietinėse šeimose. Kai kuriais atvejais jie buvo apiplėšti ir nužudyti. 1942 m. sausį Vanzės konferencijoje vokiečiai apskaičiavo, kad Albanijoje gyvena 200 žydų. Tą mėnesį Prištinoje esančioje stovykloje italai internavo žydus. Nors jie baiminosi, kad bus perduoti vokiečiams, stovyklos vadas italas pažadėjo, kad taip niekada neatsitiks. 1942 m. kovo 14 d. italai užblokavo stovyklą ir suėmė joje laikomus žydus. Penkiasdešimt vienas žydas buvo perduotas vokiečiams. Vėliau jie buvo išvežti į Sajmištės koncentracijos stovyklą Nepriklausomoje Kroatijos valstybėje ir nužudyti. Kiti, kartu su serbais, buvo nugabenti į Berato stovyklą, kur buvo laikomi iki Italijos kapituliacijos. Italijos okupacijos metais Berato, Krujės ir Kavajės stovyklose buvo internuota iki 500 žydų.

1943–1945 m.

1943 m. rugsėjį Italijai pasidavus sąjungininkams, visos koncentracijos stovyklos Didžiojoje Albanijoje buvo likviduotos. Netrukus vokiečiai įsiveržė į Albaniją ir ją okupavo, o dauguma šalyje dislokuotų italų karių pasidavė vokiečiams. Tuomet vokiečių okupacinė valdžia ėmėsi naikinti visus žydus, gyvenančius senojoje Albanijoje ir albanų valdomuose ašies okupuotos Jugoslavijos regionuose. Italijos okupacijos nepaliesta vakarų Makedonijos žydų bendruomenė tapo taikiniu ir kelios žydų grupės buvo išsiųstos į naikinimo stovyklas. Vėliau jų turtą ir daiktus nusavino įvairios institucijos ir pavieniai asmenys.

Netrukus po to, kai okupavo šalį, vokiečiai pasirūpino, kad kolaborantinė Albanijos vyriausybė būtų pertvarkyta. Rugsėjo 15 d. buvo įsteigtas Albanijos nacionalinis komitetas, remiamas Vokietijos. Jis valdė tol, kol lapkričio 3 d. buvo įsteigta regentų taryba, kurią Vokietija pripažino oficialia šalies vyriausybe. Tuomet vidaus reikalų ministru buvo paskirtas Kosovo albanų kolaborantas ir Vokietijos sąjungininkas Xhafer Deva. Vėliau Deva įkūrė kolaborantinę Antrąją Prizreno lygą Kosove. Numatydami vokiečių kariuomenės atvykimą, senosios Albanijos žydai nuo 1943 m. rugsėjo mėn. bėgo iš miestų ir slapstėsi kaimuose, kur juos slėpė kaimo albanai. Kai kurie žydai apsimetė atsivertę į krikščionybę arba islamą, tačiau išlaikė žydišką tapatybę. Įsikūrus naujai administracijai, vokiečiai pareikalavo, kad Albanijos valdžia pateiktų jiems deportuotinų žydų sąrašus. Vietos valdžia nepakluso ir netgi pateikė žydų šeimoms suklastotus dokumentus. 1944 m. pradžioje Vokietijos okupacinė valdžia vėl pareikalavo, kad Albanijos pareigūnai pateiktų visų šalyje gyvenančių žydų sąrašą. Vėliau du vietos žydų lyderiai kreipėsi į Albanijos ministrą pirmininką Mehdi Frashëri, prašydami pagalbos. Frashëri nukreipė juos pas Deva, kuris turėjo reputaciją ir kaip žydų gynėjas, ir kaip nepagrįsto smurto prieš savo politinius priešininkus užsakovas. Pranešama, kad Deva žydų delegatams sakė, jog jau turi Albanijoje gyvenančių žydų sąrašą. Jis atsisakė perduoti sąrašą vokiečiams ir atmetė jų prašymą surinkti visus šalies žydus į vieną vietą. Deva informavo vokiečius, kad nepateiks jiems tokio sąrašo, nes tokie reikalavimai yra „kišimasis į Albanijos reikalus“. Netrukus Deva informavo žydų bendruomenės vadovus, kad sėkmingai atmetė vokiečių prašymą. 1944 m. birželį vokiečiai dar kartą pareikalavo, kad Albanijos kolaborantinė vyriausybė pateiktų šalies žydų sąrašą, tačiau Albanijos valdžia vėl atsisakė tai padaryti.

Padėtis Kosove buvo visai kitokia. Ten Deva pradėjo verbuoti Kosovo albanus prisijungti prie Waffen-SS. 21-oji Waffen SS kalnų divizija, praminta „Skanderbeg“, buvo suformuota 1944 m. gegužės 1 d. Gegužės 14 d. divizija įsiveržė į žydų namus Prištinoje, suėmė 281 žydą ir perdavė juos vokiečiams. Birželio 23 d. 249 iš šių žydų buvo išvežti į Bergen-Belseno koncentracijos stovyklą, kur daugelis jų buvo nužudyti. Karo metu Didžiojoje Albanijoje prieglobsčio ieškojo iki 2000 žydų. Žydų, kurie sėkmingai pasinaudojo Didžiąja Albanija tranzitui, skaičių sunku apskaičiuoti dėl slapto gelbėjimo tinklų pobūdžio, tačiau spėjama, kad jų skaičius svyruoja nuo 600 iki 3000. Buvo nužudyta apie 210 Kosovo žydų. Per Holokaustą visose albanų kontroliuojamose teritorijose nužudyta apie 600 žydų. Holokaustą išgyveno beveik visi vietiniai senosios Albanijos žydai, kaip ir beveik visi užsienio žydai, kurie ten ieškojo prieglobsčio. Vieninteliai vietiniai žydai, nužudyti senojoje Albanijoje, buvo penki Ardetų šeimos nariai. Šeštasis šeimos narys išgyveno karą. Kartu su Danija ir Bulgarija, Albanija buvo viena iš nedaugelio Ašies okupuotų Europos šalių, kuriose pavyko išgelbėti didžiąją dalį žydų.

Pasekmės ir palikimas

1944 m. spalio–lapkričio mėn. Jugoslavijos partizanai, remiami Vakarų sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos, padedami Bulgarijos tėvynės fronto pajėgų ir dviejų albanų partizanų brigadų, atsitraukus vokiečiams, užėmė Kosovo regioną. Teritorija vėl buvo prijungta prie Jugoslavijos. Neturėdami jokių galimybių laimėti, besitraukiantys vokiečiai padėjo albanų kolaborantams bėgti iš šalies artėjant komunistams. Daugeliui jų nepavyko pabėgti ir komunistai juos sučiupę įvykdė mirties bausmę.

1944 m. lapkričio 28 d. Albanijos partizanai, vadovaujami Envero Hodžos, pasiekė pergalę senojoje Albanijoje. Vėliau Hodža įvedė totalitarinę stalinistinę vyriausybę, kuri uždraudė bet kokią religinę veiklą šalyje. Manoma, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje senojoje Albanijoje gyveno 1800 žydų. 1939–1945 m. Albanijos žydų skaičius išaugo vienuolika kartų. Kosovo žydų bendruomenė niekada iki galo neatsigavo po karo. Jame liko nedaug žydų, daugelis jų komunistinio režimo laikotarpiu emigravo į Izraelį. Taip pat ir dauguma Albanijos žydų nusprendė emigruoti po komunistų perversmo.

1999 m. per Kosovo karą Izraelis išgabeno grupę Kosovo albanų į saugią vietą ir per Jom Hašoa (Holokausto atminimo dieną) apgyvendino juos kibucuose. Kosovo albanų palikuonis, kurio šeima saugojo žydus per karą, dabar buvo kartu su šeimos, kurią jie buvo priglaudę, palikuoniais. Vienintelė viešoji erdvė Albanijoje, skirta Holokaustui, yra nedidelė ekspozicija Tiranos nacionaliniame istorijos muziejuje, atidarytame 2004 m. lapkričio 29 d. Ją sudaro nuotraukos, tekstai, žemėlapiai ir karo metų dokumentai. 2009 m. išleistas dokumentinis filmas „Gelbėjimas Albanijoje“ apie Albanijos žydų išlikimą. 2013 m. Kosovo vyriausybė pastatė atminimo lentą Kosovo žydams, žuvusiems per Holokaustą, atminti.

Išnašos

Šaltiniai

Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklos arba Trečiojo Reicho koncentracijos lageriai (oficialus pavadinimas vok. Konzentrationslager) – koncentracijos lageriai, egzistavę nacistinėje Vokietijoje ir jos užimtose teritorijose 1933–1945 m. laikotarpiu. Žinoma daugiau nei 1000 kalinimo įstaigų, atlikusių koncentracijos stovykų funkcijas nacių valdymo metais, jose kalėjo 1,65 mln. asmenų, iš kurių apie 1 mln. ten žuvo. Daug buvusių nacių koncentracijos lagerių po nacių režimo žlugimo tapo muziejais ir memorialais, o stovyklų sistema tapo prievartos ir teroro simboliu.

Istorija

Pirmosios koncentracijos stovyklos įsteigtos dar 1933 m. kovą, iškart po to, kai Adolfas Hitleris tapo Vokietijos kancleriu. Iš pradžių stovykloms daugiausiai vadovavo SA, tačiau po 1934 m. vykusios Ilgųjų peilių nakties buvo įkurta Koncentracijos stovyklų inspekcija (vok. Inspektion der Konzentrationslager), kuriai vadovauti ėmė SS. Pirmaisiais stovyklų įkūrimo metais iš maždaug 50 000 kalinių 80 % sudarė vietiniai komunistai, 10% – socialdemokratai. 1933 m. pabaigoje daugeliui politinių kalinių buvo suteikta Kalėdų amnestija (vok. Weihnachtsamnestie). Tais metais tuščių gamyklų, kalėjimų, dvarų, mokyklų, dirbtuvių ir pilių teritorijose buvo įsteigta apie 70 koncentracijos lagerių.

Pirmąja nacistinėje Vokietijoje laikoma Noroje 1933 m. kovo 3 d. buvusios mokyklos patalpose įsteigta koncentracijos stovykla. Tų pačių metų kovo 22 d. įkurta koncentracijos stovykla Dachau, tapusi pavyzdine kitoms tokio tipo kalinimo įstaigoms. Birželio mėnesį Dachau koncentracijos stovyklos viršininku paskirtas Teodoras Eikė, itin ženkliai prisidėjęs prie koncentracijos stovyklų institucionalizacijos ir plėtros. Eikė sugriežtino tvarką lagerių viduje, parengė lagerio baudžiamąjį kodeksą (vok. Lagerordnung), kuriuo įvedė drakoniškas priemones nepaklusniesiems, kalėjimų funkcionierių sistemą. Nepaisant to, 1934–1937 m. kalinių skaičius stovyklose išliko panašus ar net mažėjo – 1936 m. lapkričio 1 d. kalėjo 4761 kalinys, o didesnė dalis kalinių, įskaitant politinius, buvo toliau laikomi kalėjimuose. Sparčiausia plėtra pasiekta 1937–1939 m., netrukus po to, kai Vokietijos policijos vadovu buvo paskirtas Heinrichas Himleris. Himlerio iniciatyva vietoje senų uždarytų koncentracijos stovyklų atidarytos naujos (Zaksenhauzeno ir Buchenvaldo), įrengtos atokiose vietose. Stovyklose visi kaliniai privalėjo dėvėti dryžuotą kalinio uniformą su atitinkamos spalvos trikampiu, teritorijoje negaliojo teisės viršenybė, tad SS prižiūrėtojai turėjo absoliučią galią prieš kalinius.

1937 m. pabaigoje kalinių skaičius koncentracijos stovyklose išaugo iki 7750. 1938 m., į koncentracijos stovyklas uždarius pakartotinai nusižengusius nusikaltėlius ir asocialais vadinamus asmenis (benamius, asmenis su protine negalia ir bedarbius), koncentracijos stovyklos kalinių skaičius išaugo iki 24 000. 1939 m. Ravensbriuke įsteigta pirmoji koncentracijos stovykla vien moterims. Tais metais politinių kalinių skaičių lageriuose padidino Jehovos liudytojai ir nacių politikai nepritariantys buvę emigrantai, taip pat antinaciškai nusiteikę austrai ir čekai, kurių valstybės buvo įjungtos į Trečiojo Reicho sudėtį atitinkamai 1938 ir 1939 m. Po Austrijos anšliuso apie 2000 Vienos žydų tapo koncentracijos stovyklų kaliniais, tačiau ženkliausiai žydų kalinių dalis išaugo po 1938 m. lapkričio Krištolinės nakties pogromų, kuomet per masinius areštus buvo suimta ir įkalinta 26 000 žydų vyrų. Dėl beprecedenčio žiaurumo ir smurto protrūkių prieš žydų kalinius žydų kalinių mirštamumas buvo itin aukštas – per keturis mėnesius žuvusiųjų buvo daugiau nei per penkerius metus iki tol. Dėl to dauguma išgyvenusių žydų kalinių buvo anksti paleisti, dažniausiai gavus pasižadėjimą, kad emigruos iš Vokietijos.

Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui sąlygos stovyklose tapo vis sunkesnės ir mirtingumo procentas vis aukštesnis dėl nacių vadovybės planų: dauguma aukų žuvo karo antroje pusėje. Nuo karo pradžios iki 1941 m. pabaigos buvo atidarytos penkios naujos stovyklos: Nojengamas (1940 m. pradžioje), Aušvicas (1940 m. birželis), iš pradžių veikęs kaip koncentracijos stovykla lenkų pasipriešinimo aktyvistams, Gros Rozenas (1941 m. gegužės mėn.) Silezijoje ir Nacvaileris (1941 m. gegužės mėn.) Prancūzijai priklausiusiose žemėse. Taip pat buvo įkurti pirmieji stovyklų padaliniai, administraciniu požiūriu pavaldūs atitinkamai pagrindinei stovyklai. Kalinių skaičius išaugo trigubai nuo 21 000 1939 m. rugpjūčio mėn. iki maždaug 70 000–80 000 1942 m. pradžioje. Šį spartų augimą lėmė priverstinio darbo paklausa, o vėliau ir invazija į Sovietų Sąjungą. Sistemiškas kai kurių kalinių žudymas koncentracijos lageriuose pradėtas 1941 m. balandį. Tuomet SS vyriausioji vadovybė įsakė nužudyti sergančius ir išsekusius, nebegalinčius dirbti kalinius (ypač tuos, kurie laikomi prastesniais dėl rasės). Aukas atrinkdavo stovyklos darbuotojai arba keliaujantys lagerių gydytojai. Tada šios buvo išvežtos iš stovyklų nužudyti eutanazijos centruose. Iki 1942 m. balandžio mėn. 6000–20 000 žmonių buvo nužudyti būtent tokiu būdu. Nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. kai kurie sovietų karo belaisviai buvo žudomi improvizuotuose dujų kamerose koncentracijos stovyklose, praėjus vos kelioms dienoms nuo įkalinimo.

1942 m. priverstinis darbas stovyklose buvo pradėtas kreipti į karo pramonę ir iki 1943 m. du trečdaliai kalinių buvo įdarbinti karo pramonėje. Mirtingumas smarkiai išaugo – maždaug pusė iš 180 000 kalinių, į stovyklas atvežtų nuo 1942 m. liepos mirė iki lapkričio mėn. Lagerių vadovybės bandymai sumažinti mirčių skaičių, siekiant padidinti kalinių produktyvumą, praktiškai neturėjo įtakos. Taip pat imtos steigti ir vadinamosios mirties stovyklos, kuriose per trumpą laikotarpį išžudyta daugiau nei 2,4 mln. Centrinės Europos žydų. Įsteigtos šešios naikinimo stovyklos: Aušvicas-Birkenau (didžiausia, vykdžiusi ir koncentracijos, ir naikinimo stovyklų funckijas), Treblinka, Sobiboras, Belzecas, Kulmhofas ir Majdanekas (vykdžiusi ir koncentracijos, ir naikinimo stovyklų funckijas). Nuo 1943 m. Aušvicas išsiplėtė – tai lėmė šimtų tūkstančių žydų deportacijos – ir tapo lagerių sistemos centru. Koncentracijos stovykla garsėjo aukščiausiu mirtingumu ir ten išsiųstiems žydams beveik nebuvo šansų išgyventi, – net tiems, kurie nebūdavo iš karto nužudyti. 1943 m. rugpjūčio mėn. 74 000 iš 224 000 registruotų kalinių visose SS koncentracijos stovyklose buvo Aušvice. 1943 m. ir 1944 m. pradžioje įsteigtos papildomos koncentracijos stovyklos daugiausiai žydams – Rygoje Latvijoje, Kaune Lietuvoje, Vaivaroje Estijoje ir Krokuvoje-Plašuvoje Lenkijoje, perorganizavus getus ar darbo stovyklas. Kartu su naujomis pagrindinėmis stovyklomis buvo įsteigta daug jų padalinių, siekiant veiksmingiau panaudoti belaisvių darbą karo pramonėje (pvz., Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas Pagėgiuose).

1945 m. sausio 15 d. koncentracijos ir mirties stovyklose kalėjo 714,2 tūkst. asmenų (511,5 tūkst. vyrų ir 202,6 tūkst. moterų). Vokiečių istoriko Martino Broscato skaičiavimais, trečdalis šių kalinių mirė mirties maršų metu.^{[reikalingas šaltinis]}

Didžiausios koncentracijos stovyklos

Pagrindinės koncentracijos stovyklos Nacių Vokietijoje (įskaitant okupuotas teritorijas):

• Arbaitsdorfas
• Aušvicas
• Bergen-Belsenas
• Buchenvaldas
• Dachau
• Flosenbiurgas
• Gros-Rozenas
• Hercogenbušas
• Hincertas
• Kaizervaldas
• Kaunas
• Krokuva-Plašuvas
• Maidanekas
• Mauthauzenas ir Guzenas
• Mitelbau-Dora
• Nacvaileris-Štruthofas
• Nojengamė
• Nyderhagenas
• Ravensbriukas
• Zachsenhauzenas
• Štuthofas
• Vaivara
• Varšuva

Lietuvos piliečiai Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklose

Daug Lietuvos piliečių, daugiausiai žydų, kurie nebuvo nužudyti pirmaisiais nacistinės okupacijos metais, buvo išvežti į koncentracijos lagerius (Aušvicą, Dachau, Štuthofą ir Mauthauzeną). 1941–1944 m. nacių koncentracijos stovyklose kalėjo 90 000 Lietuvos gyventojų. Taip pat Lietuvoje nacių buvo įsteigtos šios stovyklos:

• Macikų koncentracijos stovykla (Šilutės seniūnija) – įkurta 1939 m., iškart po Klaipėdos krašto aneksijos;
• Alytaus koncentracijos stovykla (1943 m. gegužės mėn. – 1944 m. liepos mėn.);
• Pravieniškės (1941 m. liepos mėn. – 1944 m. liepos mėn.);
• Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas Oflager-53 Pagėgiuose (Pagėgių savivaldybė) veikė nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. birželio);
• Kauno koncentracijos stovykla, 1943 m. įkurta Kauno geto teritorijoje.

Koncentracijos stovyklos mene ir atsiminimuose

Jose įkalintų ir išgyvenusių liudininkų išleista nemažai memuarų apie patirtis nacių koncentracijos stovyklose. Lietuvoje garsiausias kūrinys, kuriame vaizduojamas gyvenimas tokioje stovykloje – Balio Sruogos „Dievų miškas“. Taip pat memuarus parašę ir išleidę yra Stasys Yla („Žmonės ir žvėrys“), Jonas Endrikis Grigolaitis („Nacių pragare“, 1948 m.) bei Vladislovas Telksnys („Kamino šešėlyje“, 1990 m.) Apie koncentracijos stovyklas sukurta nemažai kino filmų, tokių kaip „Berniukas dryžuota pižama", „Gyvenimas yra gražus“ ir kt.

Taip pat skaitykite

• Gulagas

Šaltiniai

Literatūra

• Bauer, Yehuda (1983), "The Death-Marches, January-May, 1945" (in en), Modern Judaism (Oksfordo universiteto leidykla) 3: 1—21 
• Buggeln, Marc (2015), "Forced Labour in Nazi Concentration Camps", Global Convict Labour, Brill, p. 333–360, ISBN 978-90-04-28501-9 
• White, Joseph Robert (2009), Early Camps, Youth Camps, and Concentration Camps and Subcamps under the SS-Business Administration Main Office (WVHA), Encyclopedia of Camps and Ghettos, 1933–1945, 1, Indiana University Press, p. 3–16, ISBN 978-0-253-35328-3 
• Wachsmann, Nikolaus (2009), "The Dynamics of Destruction: The Development of the Concentration Camps, 1933–1945", Concentration Camps in Nazi Germany: The New Histories, Routledge, p. 17–43, ISBN 978-1-135-26322-5 
• Dean, Martin C. (2020), "Survivors of the Holocaust within the Nazi Universe of Camps" (in en), A Companion to the Holocaust, John Wiley & Sons, p. 263–277, ISBN 978-1-118-97049-2 
• Orth, Karin (2009a). „The Genesis and Structure of the National Socialist Concentration Camps“. Early Camps, Youth Camps, and Concentration Camps and Subcamps under the SS-Business Administration Main Office (WVHA). Encyclopedia of Camps and Ghettos, 1933–1945. 1. Indianos universiteto leidykla. pp. 183–196. ISBN 978-0-253-35328-3.
• Orth, Karin (2009b). „The Concentration Camp Personnel“. In Jane Caplan; Nikolaus Wachsmann (eds.). Concentration Camps in Nazi Germany: The New Histories. Routledge. pp. 44–57. ISBN 978-1-135-26322-5.
• Wagner, Jens-Christian (2009). „Work and Extermination in the Concentration Camps“. In Jane Caplan; Nikolaus Wachsmann (eds.). Concentration Camps in Nazi Germany: The New Histories. Routledge. pp. 127–148. ISBN 978-1-135-26322-5.

Djerdis Šandoras Ligetis (veng. Ligeti György Sándor; 1923 m. gegužės 28 d. Transilvanijoje – 2006 m. birželio 12 d. Vienoje) – Vengrijos žydų kilmės XX a. antros pusės kompozitorius.

Biografija

Djerdis Šandoras Ligetis gimė 1923 m. gegužės 28 d. Dičosentmartono (rum. Tirnevenis) vengriškame mieste Transilvanijoje, Rumunijoje. Jo tėvai buvo iš Budapešto kilę išsilavinę žydai, kurie anksčiau kalbėjo vokiškai. Giminės pavardė buvo Aueriai, kurią jie pakeitė į atitinkantį vengrišką Ligečių („iš pievos“). Tėvas Aleksandras dirbo banko padalinyje, motina Ilona buvo medikė oftalmonologė. Kurį laiką D. Ligetis gyveno pasiųstas pas dėdę į Čikseredą (dabar Mierkuria-Čukas), po to šeima persikėlė į Klužą. Būdamas septynerių D. Ligetis pirmą kartą apsilankė operoje Kluže, pamatė operą „Borisas Godunovas“ ir vėliau „Traviatą“. Tėvai jį pasiuntė mokytis į rumunų mokyklą, kad jis pramoktų rumuniškai. D. Ligetis vaikystėje domėjosi geografija, mokslu, kinu. Jo tėvas buvo įsitikinęs socialistas ir ateistas, tačiau D. Ligečio pažiūros nuo jaunystės buvo kitokios. Jis apie trejus metus buvo jaunimo sionistų draugijos nariu, būdamas apie 16 metų perskaitė K. Markso „Kapitalą“ ir įvertino „kvaila ... tik mokslinis socializmas“. 1936 m. jaunesnis Djerdžio brolis Gaboras pradėjo groti smuiku, D. Ligetis irgi norėjo išmokti muzikuoti ir 1937 m. pradėjo mokytis groti pianinu. 1939 m. pradėjo pildyti pirmąją savo kompozicijų knygutę. Viso tarp 1939 ir 1952 m. jis užpildė 48 muzikinių užrašų knygutes (dabar visos Paul Sacher fonde Bazelyje).

1940 m. Klužas (vengriškai Koložvaras) vėl tapo Vengrijos miestu A. Hitleriui privertus Rumuniją jį perduoti Vengrijai. 1941 m. D. Ligetis užbaigė mokyklą ir laikė stojamuosius fizikos ir matematikos egzaminus į Koložvaro universitetą, tačiau dėl apribojimų žydams (tebuvo leidžiamas vienas studentas į gamtos mokslų disciplinas ir antrasis buvo parenkamas) jis į universitetą nebuvo priimtas. Prašydamas patarimo D. Ligetis nusiuntė savo muzikinių kompozicijų pavyzdžius muzikos teorijos profesoriui Antal Molnár į Budapeštą. Gavęs paskatinamąjį jo atsakymą ir po pasitarimų šeimoje D. Ligetis įstojo į Koložvaro konservatoriją. Tuo metu tiek Budapešte, tiek Koložvare buvo įvesti apribimai žydams, tačiau Koložvaro konservatorijos direktorius Viktor Vaszy jų nesilaikė. D. Ligečio pradinis muzikinis paruošimas buvo menko lygio ir jis buvo priimtas greičiausiai dėl savo jau nemažo įdirbio rašant kompozicijas. 1941 m. pradėjo mokytis muzikos Koložvaro konservatorijoje, vasaros metu – Budapešte, pas Pál Kadosa. Konservatorijoje jo mokytoju buvo Ferencas Farkašas (1905−2000), O. Respigio mokinys. D. Ligetis gilinosi į pianino, vargonų ir violončelės grojimą, dainavo konservatorijos choruose. Savarankiškai įsigijo P. Hindemito traktatą „Muzikinės kompozicijos menas“ ir išnagrinėjo visas jo užduotis. Susipažino su I. Stravinskio ir B. Bartoko kūryba.

1943 m. D. Ligetis susipažino su būsimąja pirmąja žmona Brigit Liov. Tuo metu vykstant Antrajam pasauliniui karui ir artėjant Rytų frontui, 1944 m. sausį D. Ligečio muzikos mokymasis nutrūko dėl šaukimo į žydų priverstinio darbo stovyklą Segede. Jis buvo pristatytas prie grūdų siloso gamybos kariuomenei. Vos po kelių savaičių vokiečiai sužinojo apie slaptas Vengrijos vyriausybės derybas su Sąjungininkais. Kovo 19 d. vokiečių armija įsiveržė į Vengriją, nušalino vyrtiausybę ir pakeitė ją pronacistais. Prasidėjo žydų persekiojimas ir naikinimas. D. Ligečiui tiesiog pasisekė išgyventi, nes dalis Segedo žydų buvo siunčiami į Aušvico mirties stovyklą, kita dalis − į vario kasyklas Serbijoje, kur būdavo sušaudomi esesininkų. Kovo pabaigoje D. Ligetis buvo perkeltas į getą Nadivarade (rum. Oradia). Jo šeima žuvo, išskyrus motiną, kuri buvo naudinga kaip medikė. Apie jų likimus D. Ligetis sužinojo tik po karo: tėvas mirė nuo dėmėtosios šiltinės Bergeno-Belseno koncentracijos stovykloje, brolis Gaboras buvo nužudytas Mauthauzene, dėdė ir teta iš Dičosentmartono žuvo Aušvice. 1944 m. rugsėjį fronto linija priartėjo prie Nadivarado. D. Ligetis dirbo prie traukinių iškrovimo bombarduojant aviacijai. Su kitais kaliniais buvo paimtas į nelaisvę SSRS kareivių ir per karo maišatį jam pasisekė pabėgti. Jis grįžo į Koložvarą, kur šeimos neberado ir vienintele likusia drauge buvo Brigit Liov. D. Ligetis pratęsė kompozicijų rašymą, jas dedikavo Brigit, kurios tėvas priešinosi poros tuoktuvėms. Pažymėtina daina chorui buvo „Anksti atėjo vasara“ (Dereng már a hajnal), kuri publikuota Koložvare, Budapešte ir 1947 m. − Londone. Tebesitesiant karui D. Ligetis buvo pakviestas į Rumunijos kariuomenę, tačiau susirgo tuberkulioze ir, kai išėjo iš ligoninės, karas jau buvo pasibaigęs. Jo motina grįžo Koložvarą (vėl pervadintas į Klužą) ir pratęsė medikės veiklą.

Po Antrojo pasaulinio karo D. Ligetis studijavo Budapešto Ferenco Listo muzikos akademijoje. Tuo metu mokėsi pas Pal Kadošą, F. Farkašą, Z. Kodajų ir Šandorą Verešą. Iki 1948 m. Vengrija buvo palyginus demokratiška valstybė, valdoma keturių partijų koalicijos, tik su stovinčia SSRS kariuomene. Buvo atlikti visi pagrindiniai Belos Bartoko kūriniai. Po to komunistai pradėjo stiprinti savo valdžią, prasidėjo persekiojimai tiek vakarietiškai nusiteikusių, tiek „tikrų komunistų“. 1948 m. sausį Maskvoje A. Ždanovas paskelbė tarybinės muzikos koncepciją, kurios tikslas buvo išnaikinti visas „supuvusių Vakarų“ kultūros apraiškas. S. Prokofjevo visa kūryba buvo uždrausta. Ši koncepcija pradėta įgyvendinti kitose sovietinio bloko šalyse. 1948 m. vasarą D. Ligečiui ir kitai studentei buvo pasiūlytos stipendijos paskutinių metų kurso baigimui Paryžiaus konservatorijoje. D. Ligetis savo kursą nusprendė palikti kitiems metams, nes į akademiją dėstyti atėjo buvęs jo mokytojas F. Farkašas, o jau kiek vėliau sienos tarp sovietinio bloko valstybių ir Vakarų Europos buvo uždarytos. D. Ligetis buvo vienu geriausių akademijos mokinių ir išrinktas studentų asociacijos prezidentu. Iš jo buvo pareikalauta pranešti devynis studentus katalikus, po ko D. Ligetis atsisakė prezidento pareigų. Jo idealistinė kantata visgi iškilmingai buvo atlikta Budapešto operos teatre. Po to jam buvo pateiktas pasiūlymas sukurti dainą, pašlovinančią vieną brutaliausių komunistinių veikėjų M. Rakošį. Atsilyginimui pridėta stipendija rumunų folkloro dainų studijoms. Tai buvo patogu D. Ligečiui, nes iki to laiko jis nelegaliai kirsdavo Vengrijos-Rumunijos sieną tam, kad aplankyti Brigit Liov Kluže, o sienos kontrolė irgi buvo sustiprėjusi, rumunų pasieniečiai šaudydavo be perspėjimo. Po metų jam grįžus į Budapeštą reikalavimas kantatai jau buvo užmirštas.

1949 m. spalį D. Ligetis keliavo dirbti į Bukarešto folkloro institutą, pakeliui Kluže susituokė su Brigit Liov. 1950 m. sausį persikėlė dirbti į Klužo folkloro institutą. 1950 m. rugsėjį, Z. Kodajaus pastangomis, jis užėmė muzikos teorijos, harmonijos ir kontrapunkto dėstytojo postą Budapešto Ferenco Listo muzikos akademijoje nors dar nebuvo pats gavęs akademijos baigimo diplomo. Joje dėstė iki 1956 m. Jo žmona, Rumunijos pilietė, negalėjo prie jo prisijungti ir turėjo praeiti apie metus laiko iki ji susitvarkė reikiamus dokumentus. Kai Brigit Liov atvyko į Budapeštą jo ir jos jausmai buvo atšalę, jis buvo susipažinęs su psichologe Veronika Spic, kuriai puoselėjo šiltus jausmus. 1952 m. D. Ligetis išsiskyrė su Brigita ir vedė Veroniką Spitc, kuri komunistų režimo buvo numatyta deportacijai su šeima. Prieš tai D. Ligetis pabuvojo ekskursijoje prie Baltijos jūros ir pakeliui jam buvo pasitaikiusi proga pabėgti į Vakarų Berlyną. Savo atsiminimuose D. Ligetis prisiminė, kad jis to nepasirinko pagalvojęs apie Veros deportaciją − vedybos su „reikalingu“ žmogumi ją nuo to išgelbėjo. 1954 m. pora išsiskyrė, bet vėl susituokė 1957 m., kai jau buvo pabėgę į Austriją.

1956 m. gruodžio mėnesį (du mėnesiai po Vengrijos revoliucijos) G. Ligetis kartu su Vera pasislėpę pašto traukinyje nuvyko iki Vengrijos-Austrijos sienos. Pasinaudoję tamsa jie perėjo sieną pėsčiomis ir apsigyveno Vienoje. Po kelių savaičių D. Ligetis gavo keturių mėnesių stipendiją iš Š. Reino ir Vestfalijos WDR televizijos kanalo ir išvyko į Kelną, kur sutiko pagrindinius avangardinės muzikos kūrėjus – Karlheinz Stockhausen ir Gottfried Michael Koenig; susipažino su tuometinėmis šiuolaikinės muzikos komponavimo technikomis. Kelno elektroninės muzikos studijoje su K. Stockhausen ir G. M.Koening dirbo apie trejus metus.

1958 m. pirmą kartą dėstė Darmštato kursuose, ten reguliariai sugrįždavo ir kitą dešimtmetį. 1960 m. Kelne atlikti jo „Reginiai“ (Apparitions) tapo pirmąja kompozitoriaus sėkme.

1968 m. Ligečiui suteikta Austrijos pilietybė.

1961–1971 m. buvo vizituojantis kompozicijos profesorius Stokholme.

1972 m. – Stanfordo universiteto reziduojantis kompozitorius.

1973 m. tapo Hamburgo aukštosios muzikos ir teatro mokyklos kompozicijos specialybės dėstytoju. 1989 m. išėjo į pensiją. Mirė 2006 m. birželio 12 d. Vienoje sulaukęs 83 metų.

Stilius ir estetika

Domėjosi vengrų folkloru ir neeuropinėmis muzikinėmis kultūromis, ypač Karibų, centrinės Afrikos ir Rytų Azijos. Didžiuosius autoriaus darbus galima apibūdinti „garsų masėmis”, kur dėmesys skiriamas tembrui, tęsiamiems tonams, mikropolifonijai.

Muzikoje teatrui eksploatavo gestų ir nesemantinę kalbos dimensiją, taip pat sukūrė Fluxus kūrinių-pasirodymų ir operą.

Karjeros pradžia

Penktojo dešimtmečio kultūrinė situacija Vengrijoje lėmė, kad priimtiniausia muzikos forma buvo folklorinio stiliaus choriniai kūriniai, kurių komponavimo neišvengė ir Ligetis. 1949−1953 m., Vengrijoje klestint despotizmui, muzikinės inovacijos buvo neįmanomos, tad D. Ligetis rašė reikalaujamas chorines dainas, tačiau tuo pat metu ir oficialiai santvarkai nepriimtinus kūrinius, anuomet nukeliavusius „į stalčių“ ir sulaukusius įvertinimo vėliau (pvz., Musica ricercata fortepijonui, 1951−53). Nuo 1954 m., atmosferai šalyje laisvėjant, Ligetis galėjo laisviau išreikšti savo kūrybines idėjas, tačiau jį varžė tinkamų raiškos priemonių stoka. Amorfiškos ir kompleksiškos muzikos svajonei įgyvendinti viltį suteikė žinios apie Kelne kuriamą elektroninę muziką.

Po 1956 m. Vengrijos revoliucijos D. Ligetis pabėgo į Austriją, po to − į Vakarų Vokietiją, kur susipažino su elektronine muzika ir kitomis tendencijomis. Vis dėlto jaunystėje patyręs dvi tironijas − nacistinę ir stalinistinę − Ligetis Vakarų Europoje susidūrė su kita griežta ideologija − Darmštato/Kiolno avangardu. To pasekmės buvo dvejopos: viena vertus, jis buvo laisvas siekti ilgai puoselėtų muzikos pažangos idealų, kita vertus, dar labiau paaštrėjo jo kritiškas, priešiškas būdas.

Faktūrinė / sonoristinė muzika

XX a. 6-7 dešimtmečių sandūroje Ligetis intensyviai eksploatavo faktūros poveikį muzikos skambesiui, ypač gausiai naudodamas klasterius ir mikropolifoniją (Ligečio terminas).

Kompozicijoje orkestrui „Reginiai“ (Apparitions, 1958−59) D. Ligetis realizavo savo svajonę sukurti beritmę, didžiulio kompleksiškumo garsinę dramą. Šiame kūrinyje jis pirmą kartą panaudojo orkestrinius klasterius (tuo pačiu metu savo kūriniuose juos pirmą kartą panaudojo ir Janis Ksenakis, Kšyštofas Pendereckis, Karlheincas Štokhauzenas).

„Reginiai“ (Apparitions) pratęsė dar homogiškesnės ir statiškesnės orkestrinių klasterių manipuliacijos kūrinyje „Atmosferos“ (Atmosphères, 1961), kuris lyginamas su debesiu, sklendžiančiu per skirtingų spalvų, harmonijos ir faktūros zonas. „Atmosferose“, kaip ir „Reginiuose“, eksploatuojama mikropolifonija − tankios pynės kanonų, kurių linijos juda skirtingu greičiu ir nėra individualiai identifikuojamos. Parašęs kūrinį „Atmosferas“, D. Ligetis sulaukė pasaulinio dėmesio − ši kompozicija parodė, jog motyvinę-tematinę komponavimo prieigą galima pakeisti „tokiais tirštais skambesiais, jog atskiri susipynę instrumentiniai balsai įtraukiami į bendrą faktūrą ir praranda individualumą.“

Dar viena klasterinė kompozicija − Volumina vargonams (1961−62), iš esmės skiriasi nuo „Atmosferų“ tuo, kad yra skirta solo atlikėjui ir notuota grafiškai, priešingai nei preciziškai užrašytos „Atmosferos“.

Fluxus dvasios kompozicija šimtui amplifikuotų metronomų Poème symphonique (1962) iliustruoja, kaip faktūrinė muzika siejasi su ankstesnėmis tendencijomis (musique concrete, integraliuoju serializmu, neapibrėžtumu) ir kartu turi esminių skirtumų. Dešimt atlikėjų prisuka po dešimt metronomų, nureguliuotų skirtingais tempais ir amplifikuotų taip, kad jų garsas užpildytų performanso erdvę. Prasidedanti nediferencijuojama garsų mase, faktūra lėtai išretėja iki vieno metronomo garso.

Kūrinyje klavesinui Continuum (1968) D. Ligetis iki lūžio taško išnaudoja tiek instrumento mechanizmą, tiek atlikėjo technines galimybes. Kūrinys pradedamas dviem klavesino klavatūromis atliekamais persiklojančiais g-b garsais, grojamais kiek įmanoma greičiau ir sukuriančiais nepertraukiamo garso efektą. Continuum kartais įvardinamas kaip viena pirmųjų europietiškojo minimalizmo kompozicijų..

Naujoji vokalinė technika

D. Ligetis, rašydamas kūrinius balsui, ieškojo naujų raiškos priemonių ir naudojo nekonvencionalias vokalo technikas su teatrališkumo ir absurdo elementais.

Komiškas kūrinys „Nuotykiai“ (Aventures, 1962) yra bežodė, iš fonemų sudaryta kvazi-operinių situacijų seka trims vokalistams ir septyniems instrumentams. Kūrinio tęsinys − „Naujieji nuotykiai“ (Nouvelles aventures, 1962-5).

Panašus ekstravagantiškas vokališkumas girdimas ir "Dies irae" dalyje iš Requiem (1963-5).

Naujų harmonijos ir tonalumo galimybių paieškos

Harmoninių centrų galimybių Ligetis ieškojo jau kompozicijoje chorui a capella Lux aeterna (1966) ir kūrinyje orkestrui „Tolumoje“ (Lontano, 1967). Kiek vėliau šios paieškos tapo dar reikšmingesnės. Vėlyvaisiais 1970-aisiais avangardas - kuriam atstovavo ir Ligetis - nebefunkcionavo: vietoje iššūkio įsitvirtinusiai muzikinei kultūrai, pokario karta tapo naujuoju isteblišmentu. Ligetis norėjo nuo to atsitraukti, bet lygiai taip pat buvo pasiryžęs išvengti postmodernaus gręžimosi į praėjusio amžiaus formą, stilių ir retoriką.

Koncertas smuikui (1989-93) atskleidžia, kad muzika gali būti nei tonali, nei atonali be poreikio gręžiotis į praeitį. 1985 m. pasirodžiusi pirmoji Etiudų knyga liudijo augantį Ligečio domėjimąsi neeuropietiška muzika (ypač - polimetrija), kompiuterinės grafikos paskatintą kartotinį procesą ir tikėjimą, kad yra išeitis iš tonalumo-atonalumo aklavietės. Šių paieškų svarbą iliustruoja kompozitoriaus žodžiai, ištarti 1993 m. paskaitoje Naujosios Anglijos konservatorijoje: „Dabar nebėra jokių tabu; viskas yra leidžiama. Bet negalima paprastai sugrįžti į tonalumą, tai nėra kelias. Mes turime rasti kelią - nei grįždami atgal, nei tęsdami avangardą. Aš esu kalėjime: viena siena yra avangardas, kita - praeitis, ir aš noriu pabėgti.“

Knygoje „The Cambridge History of twentieth-century music“ rašoma: „Ligečio kūryba įdomi tuo, kad kirto abi - modernizmo ir postmodernizmo - eras, nė vienai iš jų akivaizdžiai neužgožiant kitos. Nuo faktūrinių partitūrų, pvz., "Atmosphères", Ligetis į savo muziką palaipsniui sugrąžino melodijos ir ritmo priemones. Šiuo aspektu lūžio tašku laikoma opera "Le Grand Macabre" (1974-7)“.

Opera „Didysis siaubūnas“ (Le Grand Macabre, 1974-7)

Opera „Didysis siaubūnas“ (Le Grand Macabre) pagal belgų dramaturgo Michelio de Ghelderode'o pjesę susijusi (kaip ir Requiem) su mirtimi ir išlikimu - reikšmingiausiomis temomis kompozitoriui, išgyvenusiam Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau prisidėjusiam prie diskusijų apie muzikinės raiškos mirtį ir išlikimą.

Pagrindinis operos veikėjas - Nektrozaras, atvykęs į Žemę paskelbti pabaigos. Atėjus vidurnakčiui, mirti turi jis vienintelis: kiti veikėjai egzistenciją pratęsia pomirtiniame gyvenime.

Operos komponavimas Ligečiui suteikė galimybę sujungti daugybę jo atradimų (nejudrių orkestrinių faktūrų preciziką ir ironiją, mechaniškus muzikinius veiksnius) bei išbandyti naujus dalykus, pvz., naudoti žemos klasės instrumentus ir vaizduoti pasakojamą pasaulį įtraukiant nuorodas į praeities kūrinius ir stilius, operos žanro konvencijas.

Principiniai kūriniai

Apdovanojimai

Išnašos

Šaltiniai

• Steinitz, Richard. Gyorgy Ligeti. Faber & Faber, 2011
• http://www.pytheasmusic.org/ligeti.html
• http://www.allmusic.com/artist/gy%C3%B6rgy-ligeti-mn0001319058/biography
• http://www.nytimes.com/2006/06/13/arts/music/13ligeti.html?_r=0
• https://repositories.lib.utexas.edu/handle/2152/6905
• Steinitz, Richard. 2003. György Ligeti: Music of the Imagination. London: Faber and Faber. ISBN 0-571-17631-3; Boston: Northeastern University Press. ISBN 1-55553-551-8.
• Benjamin, George. 2007. „In the Realm of the Senses“. The Guardian.
• http://www.schott-music.com/shop/persons/featured/11540/ Archyvuota kopija 2013-02-01 iš Archive.is projekto
• http://www.schott-music.com/shop/persons/featured/11540/vitae/ Archyvuota kopija 2013-02-02 iš Archive.is projekto
• http://www.stephenandrewtaylor.net/taylor-ligeti,africa.pdf
• http://www.gyorgy-ligeti.com/