Vandens atmintis – idėja, kad po daugybės skiedimų vanduo gali atsiminti medžiagas, kurios kada nors jame buvo ištirpusios, net jei po skiedimų skiedžiamosios medžiagos visiškai nelieka. Teigiama, kad prieš kiekvieną skiedimą vanduo turi būti supurtytas, kitaip efektas neįvyks. Vandens atminties idėją 1988 m. iškėlė prancūzų imunologas Jacques Benveniste, norėdamas paaiškinti tariamą homeopatinių vaistų terapinį poveikį, nes homeopatinių vaistų gamyboje veiklioji medžiaga yra taip smarkiai atskiedžiama, kad galutiniame produkte paprastai nebelieka nei vienos jos molekulės.

Nors kai kurie tyrimai, tarp jų ir atlikti paties J. Benveniste, remia tokio efekto egzistavimą, identiškų dvigubai aklų tyrimų (kai nei tiriamieji, nei tiriantieji nežino, kas priklauso kontrolinei grupei, o kas iš tiesų vartoja tiriamąją medžiagą) rezultatai buvo priešingi ir neigė J. Benveniste tvirtinimus apie vandens atminties egzistavimą. Vėlesni bandymai aptikti vandens atminties efektą atkartojant J. Benveniste eksperimentus taip pat buvo nesėkmingi. Apskritai, vandens atminties koncepcijai mokslinė bendruomenė nepritaria. 2005 m. išleistas vandenilinio ryšio vandenyje tyrimas parodė, kad struktūros, kurios, manoma, turėtų būti atsakingos už vandens atmintį, išsilaiko tik labai mažą sekundės dalį.

Nature kontroversija

Jacques Benveniste ir jo komanda Prancūzų Nacionaliniame Sveikatos ir Medicininių Tyrimų Institute (ISERM) skiedė gydančius antikūnus taip smarkiai, kad tikimybė, jog liks nors viena tos medžiagos molekulė, buvo labai maža. Nepaisant to, jie pranešė, kad žmogaus kūnas reagavo į atskiestą tirpalą taip, lyg tai būtų buvusi pradinė medžiaga. Jų teigimu, toks efektas būdavo tik tuomet, kai vaistas skiedimo metu būdavo labai smarkiai supurtytas. J. Benveniste komentavo: „Tai yra kaip sušlapinti automobilio raktelius upėje, nuplaukti kilometrus pasroviui, iš ten paimti kelis lašelius vandens ir tuo vandeniu užvesti automobilį.“ Tuo metu jis nepateikė jokio teorinio efekto paaiškinimo.

J. Benveniste pateikė savo tyrimus žymaus mokslo žurnalo „Nature“ redakcijai. Nors tyrimuose tuo metu nebuvo rasta jokių metodologinių klaidų, „Nature“ redakcija bijojo, kad tokio straipsnio publikavimas paskatintų žmones tikėti homeopatija, net jei tyrimų rezultatų nebūtų įmanoma pakartoti. Taip pat buvo nerimaujama, kad tyrimai yra tiesiog neteisingi, nes jų išvados prieštaravo žinomiems fizikos ir chemijos dėsniams. Galiausiai buvo pasiektas kompromisas: straipsnis buvo publikuotas, bet šalia jo buvo redakcijos žinutė pavadinta „Yra svarių priežasčių, kodėl protingi žmonės kol kas turėtų susilaikyti nuo sprendimo, ar patikėti šiuo straipsniu“, kuriame buvo išdėstyti kai kurie fundamentalūs fizikos ir chemijos dėsniai, kuriuos vandens atmintis paneigtų. Be to, „Nature“ redaktorius John Maddox pareikalavo, kad eksperimentai būtų pakartoti prižiūrint parinktų stebėtojų grupei, kurią be J. Maddox sudarė žymus paranormalių reiškinių skeptikas James Randi ir fizikas Walter Stewart.

Pirmoje prižiūrimų eksperimentų serijoje buvo kartojama originalių, prieš publikaciją darytų eksperimentų eiga. Rezultatai gan artimai atitiko prieš tai darytų eksperimentų rezultatus ir rodė vandens atminties egzistavimą. Bet J. Maddox pastebėjo, kad eksperimentatoriai procedūrų metu žinojo, kurie mėginiai iš pradžių buvo su antikūnais, o kurie ne. Antra eksperimentų serija buvo dvigubai akla – ne tik gaunantys vaistus, bet ir juos gaminantys bei duodantys nežinojo, kurie mėginiai buvo pagaminti pagal vandens atmintimi paremtą procedūrą, o kurie buvo kontroliniai. Stebėtojų komanda labai griežtai prižiūrėjo, kad nebūtų apeitos sąlygos. Šį kartą rezultatai vandens atminties egzistavimą neigė.

Po šios eksperimentų serijos „Nature“ išspausdino apie tai straipsnį, kuriame teigė, kad „nėra jokios tvirtos priežasties manyti, jog smarkiai (apie 10¹²⁰ karto) atskiedus anti-IgE, jis išlieka biologiškai aktyvus, ir kad hipotezė, jog vanduo turi atmintį, į kurią galima įrašyti anksčiau jame ištirpusios medžiagos, yra nereali.“ Nepaisant to, niekas neįtarė apgavystės. Iš pradžių J. Maddox spėjo, kad kažkas laboratorijoje „Benvenistui krėtė išdaigas“, bet vėliau patikėjo laboratorijos darbuotojų tikėjimu vandens atminties teorija. Vis dėlto jis paviešino faktą, kad dviem tyrėjams mokėjo prancūzų homeopatijos kompanija „Boiron“. Tiesa, ta pati firma apmokėjo ir Maddox’o viešbučio sąskaitą.

Vėliau J. Benveniste skundėsi stebėtojų komandos elgesiu, bet, pasak J. Maddox, viskas vyko pagal iš anksto nustatytas sąlygas, o netikėti pradinių tyrimų rezultatai tikriausiai buvo dėl tyrėjo tikėjimosi efekto. Nepaisant viso to, J. Benveniste pradiniai eksperimentai vis tiek buvo naudojami kaip įrodymas, kad homeopatija veikia. Francis Beauvais, vienas iš J. Benveniste bendraautorių, vėliau teigė, kad neakli eksperimentai paprastai rodydavo „teisingus“ rezultatus, ir įtarė, kad dvigubai akluose eksperimentuose dalis kontrolinių mėginių iš tikro buvo aktyvūs, o dalis tariamai aktyvių mėginių – be biologinio efekto.

Vėlesni tyrimai

Vėliau J. Benveniste susilaukė viešo Nobelio premijos laureato fiziko Brian Josephson pritarimo. B. Josephson yra žinomas dėl savo palankumo paranormaliems reiškiniams. Eksperimentai buvo atliekami toliau ir 1997 m. buvo išleistas straipsnis, teigiantis, jog vandens atmintis gali būti perduota telefono linijomis. 2000 m. buvo parašytas dar vienas straipsnis, kuris teigė, kad efektas taip pat gali būti persiųstas internetu.

Brian Josephson metė iššūkį Amerikos fizikų asociacijai (APS), kad įrodys vandens atminties efektą sutartomis sąlygomis, pakartodamas J. Benveniste eksperimentus. Asociacija sutiko ir pasiūlė apmokėti eksperimentų išlaidas. Eksperimentai turėjo būti dvigubai akli ir buvo ruošiamasi tikrinti, ar įmanoma homeopatiškai atskiesto vandens savybes persiųsti internetu. Išgirdęs apie tai, Randis už įrodymą pasiūlė savo seniai įsteigtą 1 milijono dolerių prizą už bet kokio paranormalaus reiškinio įrodymą sutartomis sąlygomis. Nepaisant to, APS taip ir nesulaukė konkretaus vandens atminties šalininkų pasiūlymo ir žadėti eksperimentai taip ir liko neatlikti.

2000 m. buvo atliktas nepriklausomas efekto persiuntimo dideliais nuotoliais eksperimentas, kurį finansavo Jungtinių Valstijų Gynybos departamentas. Naudojant tuos pačius prietaisus kaip J. Benveniste komanda, nebuvo rastas joks vandens atminties efektas. Tiesa, keli „pozityvūs“ rezultatai buvo gauti, bet tik tada, kai įrangą valdė vienas konkretus J. Benveniste komandos tyrėjas. Nors nebuvo rasta jokių tyrėjo sukčiavimo ar sąlygų pažeidimo įrodymų, tokia galimybė nebuvo atmesta. J. Benveniste pripažino, kad pats buvo pastebėjęs, jog „tam tikri asmenys nuolat gauna gerus rezultatus su atminties persiuntimu, o kiti negauna jokio efekto arba jį blokuoja.“

1993 m. „Nature“ išleido straipsnį apie bandymus pakartoti J. Benveniste eksperimentus, kurie buvo nesėkmingi ir neparodė jokio vandens atminties efekto. 1992 m. moksliniame žurnale „Experientia“ išleistas nepriklausomas tyrimas taip pat neigė vandens atminties egzistavimą. 1999 m. profesorės Madeleine Ennis vadovaujama komanda teigė, kad sėkmingai pakartojo Benveniste eksperimentus. Randis pasiūlė savo 1 milijono dolerių prizą BBC mokslinei laidai „Horizon“, už vandens atminties teorijos įrodymą sekant Madeleine Ennis eksperimentų procedūras. Eksperimentai buvo surengti prižiūrint profesoriui John Enderby. Horizon komandai nepavyko aptikti jokio vandens atminties efekto. ABC laidos „20/20“ bandymas pakartoti M. Ennis eksperimentų rezultatus taip pat buvo nesėkmingas.

2005 m. išleistas vandenilinio ryšio vandenyje tyrimas parodė, kad struktūros, kurios, manoma, turėtų būti atsakingos už vandens atmintį, išsilaiko neilgiau nei 50 femtosekundžių (arba 50 ${\displaystyle \cdot }$ 10^-15 s).

Šaltiniai

Friulų kalba (arba rytų retoromanų kalba, rytų ladynų kalba; savivardis:  furlan (plačiau), lenghe furlane) – friulų tautos kalba, viena iš romanų kalbų. Paplitusi šiaurės rytų Italijoje istorinėje Friulio srityje – didžiojoje šiuolaikinio Friulio-Venecijos Džulijos regiono dalyje ir rytiniuose Veneto regiono rajonuose. Iš dalies friulų kalba išlikusi Lotynų Amerikos šalyse, anksčiau ji buvo vartojama ne viename Rumunijos regione, bet šiuo metu ten iš esmės išnykusi. Italijoje įteisinta kaip tautinės mažumos kalba.

Friulų kalbos vartotojų – apie 300 tūkstančių (2002).

Ilgą laiką kitų romanų kalbų ir tarmių atžvilgiu friulų kalbos padėtis buvo ginčytina, dabartiniuose romanų kalbų tyrimuose friulų kalba dažniausiai laikoma savarankiška. Klasifikuojant romanų kalbas dėl friulų kalbos vietos šiuo metu nėra vieningos nuomonės. Kai kuriomis struktūrinėmis ypatybėmis friulų kalba artima šiaurės italų kalboms, tačiau drauge matomi skirtumai ją lyginant net su venetų kalba. Friulų kalbos priskyrimas retoromanų grupei laikomas pasenusiu.

Friulų kalbos ypatybėms priskiriami tokie fonetiniai bruožai: išsaugotas dvibalsis au (taurus > /tawr/ 'jautis'); atsirado nauja trumpųjų ir ilgųjų balsių priešprieša; palatalizuojami junginiai bj, vj, pj, palatalizuojamas priebalsis c prieš a; žodžio gale duslėja skardieji priebalsiai. Tarp būdingų gramatikos ypatybių minėtini du daugiskaitos darybos būdai – sigmatinis (su galūne -s) ir nesigmatinis; su veiksmažodžiu būtinai vartojamas formaliai išreikštas veiksnys (asmeniniai bekirčiai įvardžiai); klausiamasis asmenavimas įformintas specialia fleksija; turimi daugianariai sudėtiniai būtieji laikai, reiškiantys ankstesnį veiksmą negu nusakoma bet kuriuo kitu būtuoju laiku; vartojami keturi tariamosios nuosakos laikai; daugianarėmis sudėtinėmis formomis išplėsta konjunktyvo sistema; turimas optatyvas. Žodyno daugumą sudaro lotynų kilmės žodžiai, ankstyviesiems skoliniams priklauso germanizmai ir slavizmai, nuo XV a. vyrauja skoliniai iš venetų ir italų kalbų.

Friulų kalba susikaldžiusi į daugybę tarmių. Friulų tarmės grupuojamos į tris pagrindinius arealus: Karnijos, vakarų friulų ir vidurio–rytų friulų.

Rašyba vystosi nuo XIV a., daugiausia ji grindžiama italų kalbos normomis. Yra susidariusi bendrinė kalba, gyvuoja ilgalaikė literatūros tradicija, jos centrai – Udinės ir Goricijos miestai. Drauge friulų kalbos vartojimas dažniausiai apsiriboja žodiniu bendravimu, dėl to friulų kalba funkciškai nesiskiria nuo tarmės.

Klasifikavimo klausimai

Tradiciškai romanistikoje ilgą laiką friulų kalba buvo priskiriama retoromanų pogrupiui, į kurį įeina taip pat ir retoromanų (romanšių) ir ladynų kalbos. Retoromanų tarmių vienovės hipotezę vienas pirmųjų pateikė austrų mokslininkas K. Šneleris.

1873 m. italų kalbininkas G. Askolis savo darbe nuodugniai pagrindė ladynų (retoromanų, ladynų ir friulų) tipo tarmių kalbinę vienovę, kurią jis visų pirma siejo su retų kalbos substratu. Drauge G. Askolis atkreipė dėmesį į ypatingą friulų tarmės padėtį kitų dviejų tarmių atžvilgiu ladynų areale. G. Askolio nagrinėtoms tarmėms (kalboms) terminą „retoromanų“ 1883 m. pirmą kartą pasiūlė romanistas T. Gartneris. Šiai kalbinei vienovei įvardyti, be „ladynų“ ir „retoromanų“, atskiruose darbuose buvo vartojami pavadinimai „Alpių romanų“ (E. Gamilšegas), „retofriulų“ (P. Bekas), „retoladynų“ (J. K. Miterucneris) tarmės arba kalbos ir „friulų–ladynų–kurvalų kalbų sąjunga“ (K. Šneleris). Nors G. Askolis ir T. Gartneris friulų kalbos aiškiai neįtraukė į retoromanų (ladynų) arealą, į friulų kalbą romanistikoje ilgam įsitvirtino požiūris kaip į retoramanų kalbos tarmę (arba retoromanų grupės kalbą). Tokį požiūrį palaikė, pavyzdžiui, J. Judas, V. fon Vartburgas, G. Rolfsas ir kiti romanų kalbų tyrėjai.

G. Askolio išsakytas požiūris, kad retoromanų, ladynų ir friulų tarmės (arba kalbos) yra struktūriškai vieningos, tarp romanistų buvo paplitęs XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje. Į retoromanų pogrupį buvo žiūrima kaip į pereinamąjį tarp galų–romanų ir italų–romanų kalbų, o, žvelgiant į didesnį junginį, įtraukiant dar ir istroromanų bei dalmatų kalbas, retoromanų kalbos buvo laikomos pereinamuoju kalbiniu arealu tarp vakarų ir rytų romanų kalbų. Sakykime, M. Bartolis, 1925 m. savo tyrime pagal leksinius skirtumus dalydamas romanų kalbas į archajiškas vakarų bei rytų ir naujoviškas centrines, friulų kalbą priskyrė centrinių romanų kalbų retoromanų pogrupiui. Dž. Treigeris, 1934 m. savo darbe vakarų romanų areale išskirdamas iberų–romanų, galų–romanų ir ladynų pogrupius, friulų kalbą jungė prie ladynų arba galų–romanų pogrupių.

Kartu ankstyvojoje romanistikoje buvo žinomas ir kitas požiūris, anot kurio friulų kalba esanti viena iš šiaurės italų kalbų, artima venetų kalbai. Vėliau šiam romanų kalbų klasifikavimo variantui buvo vis labiau pritariama. Pasak šio klasifikavimo, kuriame buvo atsižvelgta tiek į tipologinius panašumus, tiek į kalbų arealų geografinį artumą, friulų kalbą imta įtraukti į italų–romanų kalbų pogrupį arba, šio pogrupio ribose, į šiaurės italų kalbas drauge su ladynų, istroromanų ir šiaurinėmis (galų–italų ir venetų) kalbomis.

Plintantis požiūris į retoromanų kalbas kaip į glaudžiau susijusias su šiaurės italų kalbomis buvo lydimas retoromanų kalbų vienovės kritikos. Pavyzdžiui, K. Batistis teigė, kad retoromanų kalbos neturi bendro pamato, jos visos išsirutuliojo iš skirtingų liaudies lotynų kalbos tarmių, niekada tarpusavyje neturėjusių kalbinių kontaktų. Jo manymu, retoromanų kalbos – tai izoliacijos sąlygomis susidarusios konservatyvios šiaurės italų – lombardų (retoromanų) ir venetų (ladynų ir friulų) – tarmių formos. Friulų, retoromanų ir ladynų kalbas archajiškais šiaurės italų kalbų sistemos arealais taip pat laikė Dž. Pelegrinis, J. Krameris, E. Blaskas Fereras ir kiti romanistai. Tarp retoromanų ir šiaurės italų kalbų priešinimą kritikavusių kalbininkų buvo K. Batistis, K. Salvionis, E. Parodis. Friulų kalbą italų–romanų pogrupiui priskyrė K. Taljavinis ir G. Canjeris. K. Merlo, kaip ir G. Askolis, pabrėžė didelį friulų kalbos artumą dalmatų kalbai.

Šiuolaikinėje romanistikoje friulų kalba nepriskiriama retoromanų pogrupiui – toks klasifikavimas laikomas pasenusiu. Tačiau ne visi tyrėjai pritaria friulų kalbos įtraukimui į šiaurės italų kalbų pogrupį. Sakykime, Dž. Frančeskatas mano, kad friulų kalba tarp romanų kalbų užima izoliuotą padėtį net kaimyninės venetų kalbos atžvilgiu. Dž. Marketis friulų kalbą laiko savita romanų kalba, kuri susidarė Akvilėjos lotynų kalbos ypatingos atmainos pagrindu silpnai kontaktuodama su kitomis italų tarmėmis. Jo manymu, friulų kalbos savarankiškumas kaimyninių šiaurės italų kalbų ir tarmių atžvilgiu yra neginčytinas.

Friulų kalbą klasifikuoti tarp kitų romanų kalbų sudėtinga dėl to, kad friulų kalbai būdingos tiek vakarų romanų, tiek rytų romanų grupių ypatybės. Dar daugiau, Dž. Pelegrinis 1985 m. savo darbe pažymi, jog centrinėse ir rytų Alpėse, taip pat ir gretimose teritorijose, iš viso neįmanoma nubrėžti aiškių kalbinių ribų.

Šiuo metu klausimas dėl friulų, kaip ir ladynų bei retoromanų (anksčiau jungtų į vieną retoromanų grupę), kalbos vietos romanų kalbų klasifikacijoje faktiškai lieka atviras.

Nuo pat friulų kalbos tyrimų pradžios, kai ją dar buvo įprasta jungti į retoromanų pogrupį, likdavo neaišku dėl jos statuso – ar friulų kalba ir kitos retoromanų kalbos yra vieningos retoromanų kalbos tarmės, ar svarankiškos retoromanų pogrupio kalbos. Dabartiniai kalbininkai friulų kalbą laiko savarankiška kalbine sistema, šiuo atžvilgiu remdamiesi ikiromėninio Friulio substrato specifika, regiono romanizavimo ir Akvilėjos lotynų kalbos vystymosi sąlygomis, Friulio kalbinės padėties ypatumais viduramžiais ir friulų kalbos tipologinės struktūros savitumu (turėdami omenyje nedidelį kiekį kalbinių ypatybių, friulų kalbą jungiančių su retoromanų (romanšių) ir ladynų kalbomis).

Toliau išvardytos ypatybės friulų kalbą jungia su kitomis romanų kalbomis:

1. Su galų–romanų, iberų–romanų ir venetų kalbomis:
   • priebalsių geminacijos nebuvimas;
   • priebalsių lenicija tarp balsių.
2. Su galų–romanų kalbomis:
   • žodžio galo balsių nukritimas, išskyrus -a;
   • žodžio gale pučiamųjų preibalsių suduslėjimas;
   • balsio pridėjimas prie tiesioginės nuosakos vienaskaitos I asmens veiksmažodžio formų;
3. Su šiaurės italų kalbomis:
   • asmeninių klitikų vartojimas: Toni al cjante 'Tonis dainuoja';
   • sakinyje, kuris suderintas su prieš tai ėjusio sakinio veiksniu, būtina vartoti asmeninius klitikus: Al cjante e al bale 'Jis dainuoja ir šoka';
   • neigiamosios dalelytės vartojimas prieš asmeninius klitikus: No tu cjantis 'Tu nedainuoji'.
4. Su galų–romanų kalbomis, tačiau šių ypatybių nėra šiaurės italų kalbose:
   • gomurinių priebalsių palatalizacija prieš a;
   • lotyniškų junginių pl, bl, fl, kl, gl išsaugojimas: clavis 'raktas' > clâf, *blanku 'baltas' > blanc, flos 'gėlė' > flôr;
   • galūnės -s, kaip daiktvardžių daugiskaitos ir veiksmažodžių II asmens rodiklio, išsaugojimas.
5. Su rumunų kalba:
   • uždarajame skiemenyje kirčiuoto ɛ dvibalsinimas (tai reiškiasi taip pat ir ispanų, valonų, istroromanų kalbose bei Surselvos tarmėje Šveicarijoje: ferrum 'geležis' > fr. fier, rumun. fier;
   • junginių pl, bl, fl išsaugojimas: plumbum 'švinas' > fr. plomb, rumun. plumb; vis dėlto friulų kalboje išlaikomas ir junginys kl, neišlikęs rumunų kalboje: clavis 'raktas' > fr. clâf, rumun. cheie;
   • junginių ti, si, li palatalizacija: fr. dut 'visas' – ducj 'visi', rumun. tot – toți;
   • uždarajame skiemenyje prieš nosinį priebalsį ɛ virtimas i: tempus 'laikas' > fr. timp, rumun. timp;
   • ribotas sinkopių (balsio iškritimų tarp dviejų priebalsių) kiekis;
   • dvinarė parodomųjų įvardžių sistema: fr. chest 'šis' – chel 'tas', rumun. acest – acel (tačiau tokia sistema būdinga taip pat ir ladynų, retoromanų, didžiąja dalimi italų–romanų ir galų–romanų kalboms);
   • paprastajame perfekte visose daugiskaitos formose vartojama priesaga -r-;
   • didelis lotynų priesagos -uceus produktyvumas (fr. -uz, rumun. -uț).

Kalbos geografija

Arealas ir kalbos vartotojų skaičius

Friulų kalbos arealas – šiaurės rytų Italija, autonominis Friulio–Venecijos Džulijos regionas – Udinės, Goricijos ir Pordenonės provincijos. Iki XIX a. friulų kalba buvo vartojama ir dabartinės Triesto provincijos teritorijoje. Be to, keletas tūkstančių friulų kalbos vartotojų gyvena Venecijos provincijoje Portogruaro apyllinkėse, besiribojančiose su Friulio–Venecijos Džulijos regionu. Istoriškai šis regionas priklauso Friuliui, nuo 1838 m. priskirtas Venecijai, 1866–1923 m. pertvarkytas į atskirą Portogruaro rajoną, sudarytą iš 11 komunų ir įeinantį į Venecijos provinciją.

Vakariausiuose Friulio–Venecijos Džulijos ir piečiausiuose Adrijos jūros pakrantės rajonuose yra venetų kalbos arealo pakraščiai. Friulio pietuose, Venecijos įlankos pakrantėje drauge su friulų tarmėmis vartojamos venetiškos Monfalkonės, Marano, bizjakų (it. bisiacco, nuo Sočos ir Rekos žemupių iki Kraso plynaukštės) ir gradiečių (Grado saloje ir Grado mieste) tarmės. Friulio šiaurėje yra vokiečių kalbos salų, šiaurės rytuose ir rytuose – slovėniškai kalbančių apylinkių. Šiaurinė friulų kalbos paplitimo riba eina Alpėmis, iš esmės sutapdama su Austrijos ir Italijos valstybine siena. Rytinė friulų kalbos riba eina lygia greta su Slovėnijos ir Italijos siena. Prie vakarinio friulų kalbos arealo šliejasi pereinamosios venetų–friulų tarmės, jų arialas vadinamas venetų–friulų amfizona. Daugybėje Friulio–Venecijos Džulijos rajonų venetų tarmės ištūmė friulų tarmes arba gyvuoja greta jų. Sakykime, vadinamoji kolonijinė venetų tarmės atmaina paplitusi dideliuose vidurio ir rytų Friulio miestuose – Udinėje, Goricijoje, Čividale del Friulyje, Červinjano del Friulyje. Šią tarmę šiuo metu išstumia italų kalba.

Dėl XIX a. vykusios friulų migracijos iki šių dienų Pietų Amerikoje, visų pirma Argentinoje, sutinkama friuliškai kalbančių kolonijų. Nuo XIX a. 9–ojo dešimtmečio friulai kėlėsi į Rumuniją, daugiausia į rytinius ir pietinius Karpatų bei Dobrudžos rajonus. Šiomis dienomis friulų kalbos salos Rumunijoje, galima sakyti, išnykusios.

Skirtingais apskaičiavimais, friulų yra apie vieną milijoną, o friulų kalbos vartotojų skaičius svyruoja nuo 200 tūkstančių iki 700 tūkstančių ir daugiau. Remiantis įvairiais apskaičiavimais, 1975–2002 m. friulų kalbos vartotojų buvo:

• 200 000, 13,9 % Friulio gyventojų (1977–1978) – pasak B. de Markio tyrimo;
• 300 000 (2002) – internetinio leidinio Ethnologue duomenimis;
• 500 000 – Udinės universiteto sociolingvistikos specialistų apklausų duomenimis;
• 500 000 (1992) – anot Dž. Haimano ir P. Beninkos;
• 526 649 (1975) – oficialaus Italijos surašymo duomenimis;
• 600 000 – UNESCO apskaičiavimais, publikuotais „Pasaulio kalbų, kurioms iškilusi išnykimo grėsmė, atlase“, čia atsižvelgta į įvairius šaltinius;
• 700 000 (1993) – remiantis Dž. Frančeskato duomenimis;
• 340 000–750 000 (1987, 2002) – duomenys, pateikiami T. de Mauro „L’Italia delle Italie“ ir A. Nikolozio Čičerio „Tradizioni popolari in Friuli“.

Sociolingvistiniai duomenys

Friulų kalba iš esmės vartojama tik buityje. Ji neatlieka kokių nors oficialių funkcijų, jai suteiktas tik tautinės mažumos kalbos statusas. Friulų kalbos vartotojai – daugiausia vidurinės ir vyresniosios kartos kaimo gyventojai. Iki neseno laiko friulų kalba buvo laikoma tik socialinių „apačių“ kalba. Nuo XX a. 9–ojo ir 10–ojo dešimtmečių išaugusi kaimo gyventojų gerovė bei jų kėlimasis į miestus pakeitė padėtį – friulų kalba vis mažiau siejama su jos vartotojų žemu socialiniu-kultūriniu statusu. Teritoriniu atžvilgiu friulų kalba geriausiai išlikusi kalnuotuose Karnijos regionuose.

Ilgą laiką oficialiojoje sferoje friulai vartojo lotynų kalbą – sakykime, lotynų kalba buvo valstybinė Akvilėjos patriarchate. Nuo 1420 m., Friulį įtraukus į Venecijos respublikos sudėtį, padidėjo venetų kalbos reikšmė. Goricijos friulams Austrijos viešpatavimo laikotarpiu oficiali buvo vokiečių kalba. Šiuo metu Friulyje visas oficialiosios kalbos funkcijas atlieka italų kalba. Pirmieji grynai friuliškai parašyti tekstai pasirodė XIV a. Iki XVI a. rašytinės kalbos variantas buvo orientuotas į Čividale del Friulio tarmę, nuo XVI a. – į Udinės tarmę. XVIII amžiuje susidarė atskira Goricijos raštų kalbos tradicija. Rašytinė bendrinė friulų kalba, vadinama koinė, arba centrine koinė, susidarė Udinės tarmės pagrindu XIX a. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo friulų kalba buvo vartojama pamaldose. Šiuo metu bendrinė kalba vartojama žiniasklaidoje, 1952 m. bendrinė kalba kodifikuota, ją palaiko friulų inteligentijos dauguma. Matomas Udinės ir Goricijos bendrinės kalbos variantų panašėjimas. Drauge pastebimas Udinės gyventojų šnekamosios kalbos ir centrinės koinė skirtumų didėjimas, grožinės literatūros plėtojimas friulų tarmėmis, regionuose, visų pirma Vakarų Friulyje, friulų literatų neigiamas požiūris į bendrinę kalbą. Kodifikuotą friulų kalbos formą XX a. 9–ojo dešimtmečio pabaigoje sudarė K. Lamuela. 1996 m. Regioninė friulų kultūros ir kalbos taryba šią friulų kalbos formą patvirtino kaip oficialią. Vis dėlto vieningos bendrinės kalbos problema friulams tebeišlieka neišspręsta.

Įvairiais XX a. laikotarpiais požiūris į friulų kalbą, kaip ir į kitų tautinių mažumų kalbas, Italijoje kito. 1925 m. Italijoje buvo nutrauktas tautinių mažumų kalbų dėstymas. Nuo 1928 m. vienintele oficialia valstybės kalba buvo pripažinta italų, be to, pradėta italinti pavardes ir vietovardžius. Nuo 1931 m. uždrausta vartoti kitas kalbas, išskyrus bendrinę italų kalbą, taip pat ir tarmes. Po Antrojo pasaulinio karo dauguma draudimų buvo atšaukti.

Pagal 1954 m. Londono memorandumą, dalis Triesto laisvosios teritorijos (Julijos Krainos) buvo perduota Italijai. Venecijos–Džulijos regionas (Goricijos dalis ir Triestas) buvo sujungti su Friuliu ir ėmė sudaryti Friulio–Venecijos Džulijos sritį. 1963 m. Italijos vyriausybė regionui suteikė autonominį statusą. Friulų kalba oficialiai buvo pripažinta nacionalinės mažumos kalba. Nuo XX a. 6–ojo dešimtmečio friulų kalbos, kaip fakultatyvinio dalyko, imta mokyti 10–yje procentų valstybinių ir 80–yje procentų privačių pirmosios pakopos Friulio mokyklų (buvo dėstoma kartą per savaitę). Nuo 1974–1975 mokslo metų friulų kalba tapo pasirinktiniu mokomuoju dalyku 8–iuose procentuose antrosios pakopos mokyklų. 1987 m. buvo sudarytas dvikalbio ikimokyklinio ugdymo projektas. Ne viename Udinės provincijos mieste buvo įkurti valstybiniai dvikalbiai vaikų darželiai. 1993 m. priėmus regioninį įstatymą, friulų kalbos, kaip būtino dalyko, imta mokyti jaunesniosiose valstybinių mokyklų klasėse. Friulų kalba ir literatūra dėstomos Udinės ir Triesto aukštosiose mokyklose. Nuo 1919 m. Friulų filologijos draugija organizuoja kursus, kuriuose apmokomi mokytojai ir visi pageidaujantieji.

Vadovaujantis Europos Tarybos rekomendacijomis (1992 m. Europos regioninių ir mažumų kalbų chartija), 1999 m. Italijoje buvo priimtas įstatymas Nr. 482 „Dėl istorinių kalbinių mažumų apsaugos“. Šis įstatymas Italijoje numato albanų, katalonų, vokiečių, graikų, slovėnų ir kroatų kalbų bei kultūros apsaugą, taip pat gina prancūzų, frankoprovansalų, friulų, ladynų, oksitanų, sardinų kultūrą ir kalbas. Įstatymas įtvirtina ypatingą minėtųjų etninių grupių kalbų statusą. Taip pat buvo priimti regioniniai friulų kalbą ginantys teisiniai aktai, tarp jų – 1981 m. įstatymas, remiantis kalbos vartojimą švietime, leidybos ir kultūros srityse; dėl šio įstatymo padaugėjo mokyklų, kuriose mokoma friulų kalbos.

Kadangi vyrauja bendrinė italų kalba, Friulyje atliekanti visas oficialiosios – administravimo ir teisenos, mokyklinio ugdymo, žiniasklaidos, visų pirma radijo ir televizijos, – kalbos funkcijas, nuo XX a. antrosios pusės friulų kalbos vartojimas vis siaurėja. Pasak XX a.7–ojo dešimtmečio Udinės mokinių apklausos, 39 % jų namie kalbėjo friuliškai, 34 % – itališkai, 25 % – venetiškai. Šiomis dienomis friulų jaunimas labiau linkęs tarpusavyje bendrauti itališkai. Paskutiniais duomenimis, Udinės provincijos kaimuose namie friuliškai šneka 65,5 % gyventojų, o provincijos sostinėje friuliškai kalba tik 17 % miestiečių. UNESCO „Pasaulio kalbų, kurioms iškilusi išnykimo grėsmė, atlase“ friulų kalbos padėtis įvardijama kaip prasta.

Tarp friulų dažniausiai pasitaiko friulų–italų ir friulų–venetų dvikalbystė, taip pat friulų–italų–venetų trikalbystė. Be šių, Friulyje sutinkami ir kitokie dvikalbystės bei trikalbystės deriniai (Friulio šiaurėje ir rytuose, kur kalbama vokiškai ir slovėniškai). Bendrine italų kalba arba vietine jos tarme šneka dauguma friulų kalbos vartotojų. Tačiau šiuo atveju abi kalbos nesusimaišo, italų kalbos įtaka friulų kalbai susijusi tik su išnykimu kai kurių kalbos ypatybių, kurias patys kalbos vartotojai, palyginti su italų kalba, suvokia kaip „itin friuliškas“. Venetų kalba daugiausia šneka vidurinės klasės atstovai dideliuose miestuose. Pasyviai venetų kalbą žmonės moka visoje Friulio lygumoje. Kartu venetų kalbos vartojimas šiuo metu siaurėja, tačiau venetų kalbos vartotojai pamažu pereina ne prie friulų, o prie italų kalbos. Veneto regione friulų kalba paplitusi tik kaimiškose vietovėse, Pordenonės ir Sačilės miestų apylinkėse, pačiuose miestuose kalbama venetiškai. Visoje teritorijoje, kur kontaktuoja friulų ir venetų kalbų paplitimo zonos, visų pirma Vakarų ir Pietų Friulyje, tarp jų matyti interferencija, dažnai pasitaiko kodų kaita.

Friulų kalba leidžiama grožinė literatūra, ribotu mastu transliuojamos radijo („Radio Onde Furlane“) ir televizijos laidos. Friulio–Venecijos Džulijos regione statomos dvikalbės kelio rodyklės. Įstatymai dėl friulų kalbos apsaugos ir plėtotės, kalbos palaikymo programų finansavimas pastaraisiais metais leido išplėsti friulų kalbos vartojimą kultūros ir žiniasklaidos srityse. Paskutiniu metu viena iš friulų kalbos vartojimo sričių tampa internetas, jei tiksliau, į friulų kalbą verčiami prijungtiniai (angl. online) žaidimai. Pirmuoju iš jų (2008 m.) tapo internetinis futbolo vadovavimo žaidimas „Hattrick“.

Friulai pasižymi stipria tautine savimone, drauge pripažįsta savo priklausymą Italijos nacijai. Šiuolaikiniuose tyrimuose friulų kalba įvardijama tiek kaip tarmė, tiek kaip savarankiška kalba, žiūrint, kokiu atžvilgiu, lingvistiniu ar ekstralingvistiniu, šis idiomas nagrinėjamas. Friulų kalbininkų nuomone, nėra prasmės friulų idiomui nustatyti arba tik kalbos, arba tik tarmės statusą.

Prižiūrinčios institucijos: Regioninė friulų kultūros ir kalbos taryba; Regioninė friulų kalbos agentūra.

Tarmės

Išskiriami tokie friulų kalbos tarmių arealai:

1. Vidurio–rytų arealas:
   • vidurio friulų tarmė (aprėpia teritoriją nuo Alpių papėdžių šiaurėje iki Adrijos jūros pakrantės pietuose ir nuo Taljamento upės rytuose iki Goricijos rytuose, neišskiriant Udinės ir Čividale del Friulio šnektų, taip pat vidurio–pietų šnektų, pasižyminčių gausiomis naujovėmis);
   • Goricijos tarmė (aprėpia beveik visą Goricijos provinciją ir nedidelę Udinės provincijos dalį – juosta Goricija–Monfalkonė–Akvilėja);
   • pietryčių tarmė (Taljamento žemupyje).
2. Karnijos, arba kalnų friulų, arealas (Karnijos Alpėse):
   • bendroji Karnijos tarmė (paplitusi Tolmedze, Kjarso, Felos slėniuose ir kituose Karnijos Alpių rajonuose);
   • Gorto, arba šiaurės vakarų Karnijos, tarmė (Gorto ir Pezarinos slėniuose);
   • Fornio, arba pietvakarių Karnijos, tarmė (Forni di Sopros ir Forni di Soto gyvenvietėse).
3. Vakarų arealas:
   • bendroji vakarų tarmė (Medunos ir Čelinos upių apylinkėse);
   • šiaurės vakarų tarmė (Maniago ir Spilimbergo šnektos Alpių papėdėse);
   • šnektos į šiaurės vakarus nuo Taljamento jo žemupyje;
   • Arzino slėnio tarmė;
   • Tramontinos slėnio tarmė;
   • Erto tarmė, Dž. Frančeskato dėl fonetinių ypatybių įtraukiama į friulų kalbos arealą, o kitų kalbininkų (G. Askolio, T. Gartnerio, K. Batisčio) priskiriama ladynų kalbai;
   • pereinamoji friulų–venetų tarmių zona (amfizona).

Be to, friuliško tipo šnektos iki XIX a. buvo vartojamos Trieste ir Mudžoje, Mudžos šnekta gyvavo šiek tiek ilgiau. Abi šnektas išstūmė vadinamosios kolonijinės venetų šnektos. Friuliška Triesto šnekta vadinama tergestiečių šnekta (it. tergestino, Tergestas – senasis Triesto pavadinimas), o ją pakeitusi kolonijinė venetų šnekta vadinama tiesiog triestiečių šnekta (it. triestino). Friulų kalbai anksčiau priklausė ir italų–romanų grupės šnektos Istrijoje.

Esama ir kitokių friulų kalbos klasifikavimo variantų. Pavyzdžiui, „Kalbotyros enciklopedinio žodyno“ straipsnyje „Retoromanų kalbos“ minimos tokios pagrindinės tarmės: Udinės, Goricijos, rytų, kalnų friulų su Karnijos šnektų pogrupiu, vakarų (pereinamosios friulų–venetų tarmės) ir lygumų friulų.

Pagrindiniai friulų tarmių skiriamieji požymiai fonetikos, morfologijos ir leksikos lygmenyse:

• lotynų kalbos ca, ga, -s ir priebalsių junginių su l atspindžių skirtumai;
• kirčiuotų balsių ẹ, ę, ọ, ǫ dvibalsinimas (kai kuriais atvejais įvyksta antrinis jų vienbalsinimas);
• galinio atraminio balsio (-e arba -i) ir lotynų galinio -a tęsinių kokybės skirtumai;
• žymimojo artikelio formų skirtumai;
• moteriškosios giminės daiktavardžių galūnių skirtumai daugiskaitoje: -as, -es, -is, -e, -i;
• veiksmažodžių vienaskaitos I asmens (-o, -i) ir daugiskaitos I asmens (-in, -ẹn, -án, -ǫ́n) galūnių skirtumai;
• veiksmažodžio, reiškiančio 'eiti', formų la: ir zi:, ği: ir kt. paplitimas.

Vidurio–rytų tarmėse (išskyrus Goricijos tarmę) turima fonologinė trumpųjų ir ilgųjų balsių priešprieša; uždarajame skiemenyje dvibalsių vienbalsinimas (pirminių liaudies lotynų balsių ę, ǫ vietoje); paplitusios žymimojo artikelio formos il / el, la / le, i, lis; paplitusi moteriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos galūnė -is ir t. t. Vidurio–rytų areale naujovėmis pasižymi Udinės ir Čividale del Friulio regionai, taip pat vidurio–pietų rajonai, čia įvyko, sakykime, tokie priebalsių pokyčiai: k’ > t͡ʃ; g’ > d͡ʒ; t͡ʃ > s, t͡s; d͡ʒ > z, d͡z. Goricijos tarmėje daug skolinių iš vokiečių ir slovėnų kalbų. Vakarų friulų tarmėms būdingas trumpųjų ir ilgųjų balsių priešpriešos nebuvimas; balsių ɛ, e > ej; ɔ, o > ou dvibalsinimas; moteriškosios giminės daiktavardžiams būdingos galūnės -a ir -as ir t. t. Vakarų friulų areale, patyrusiame stipriausią venetų kalbos įtaką, dėl daugybės specifinių fonetinių ypatybių savitumu išsiskiria Erto šnekta.

Iš friulų tarmių archajiškiausias Karnijos arealas, čia uždarajame skiemenyje būdingi balsių virsmai e > ej, o > ow; moteriškosios giminės vienaskaitoje paplitusi galūnė -a, moteriškosios giminės daugiskaitoje – galūnė -as ir t. t.

Dideli skirtumai, daugybe atvejų matomi tarp vienų ar kitų friulų tarmių, jų vartotojams netrukdo vieniems kitus suprasti. Ryškios tarminės ypatybės jaunosios friulų kartos kalboje šiomis dienomis pamažu nyksta.

Rašyba

Friulų kalbos rašyba grįsta lotynų abėcėle, grafika ir rašybos taisyklės artimos italų kalbai. Vieningų rašybos normų nėra, naudojami keli grafikos ir ortografijos variantai. Vienas žinomiausių ir labiausiai paplitusių yra Friulų filologijos draugijos variantas (paskutinė rašybos normų publikacija išleista 1993 m.). Taip pat friulų grafikai ir ortografijai būdingas įvairavimas perteikiant vienos ar kitos tarmės fonetines bei gramatines ypatybes.

1996 m. buvo priimtas friulų kalbos abėcėlės variantas, kurį Regioninė friulų kultūros ir kalbos taryba patvirtino kaip oficialų:

Raidės k, x, w, y, q sutinkamos tik skoliniuose ir tikriniuose žodžiuose. Friulų kalboje taip pat vartojami dviraidžiai junginiai cj (žymi c), gj (žymi ɟ), gn (žymi ɲ), ss (žymi priebalsį s tarp balsių), ch ir gh (prieš priešakinės eilės balsius žymi k ir g).

Balsių ilgumui nurodyti vartojamas cirkumfleksas: â, ê, î, ô, û. Mokslinėje literatūroje šiam tikslui gali būti pasitelktas brūkšnelis: ā, ē, ī, ō, ū. Paprastuose tekstuose ilgumas žymimas tik galiniuose skiemenyse (lavôr 'darbas'), kitais atvejais cirkumfleksas nerašomas (voli /ˈvoːli/ 'akis'). Balsio praleidimas prieš tokiu pat balsiu prasidedantį žodį žymimas apostrofu: l’arbul '(šis) medis', l'ûf '(šis) kiaušinis'. Apostrofas vartojamas ir rašant klitikus: ’e va 'ji eina'. Kai kuriose grafikos sistemose apostrofas taikomas kai kuriems priebalsiams žymėti.

Kirtis žymimas graviu, bet tik tada, kai kirčiuojamas trečias skiemuo nuo galo: plàdine 'salotinė'. Be to, gravis vartojamas atskiriant homonimus: ju 'jų' – jù 'žemyn', da 'iš' – dà '(jis) duoda'. Mokomuosiuose tekstuose gravis rašomas virš vidurio žemutinio pakilimo balsių (è – ɛ, ò – ɔ), o akūtas – virš vidurio aukštutinio pakilimo balsių (é – e, ó – o).

Labiausiai friulų kalbos grafinės sistemos skiriasi žymint priebalsius. Sakykime, laikantis Friulų filologijos draugijos normų priebalsis /k’/ perteikiamas raidėmis c’ ir cj, /g’/ žymimas junginiu gj, fonemos /t͡ʃ/ /t͡s/ perteikiamos vienodai raidėmis z arba zz, fonema /ʃ/ žymima kaip s arba ss.

Istorija

Friulų kalbos istorijos periodizavimas nesudarytas, išskiriami tik Dž. Frančeskato pasiūlyti Friulio sociolingvistinės padėties istoriniai laikotarpiai:

1. Ikiromėninis laikotarpis.
2. Romanizacijos laikotarpis (iki II a.).
3. Germanų užkariavimų ir Akvilėjos patriarchato laikotarpis (II a. – 1420 m.).
4. Friulio patekimo į venetų ir italų kalbų bei kultūros įtakos sferą laikotarpis (nuo 1420 m.).

Ikiromėniniams gyventojams, tapusiems friulų substratu, priskiriami keltai karnai ir iš dalies venetai. Prieš juos Friulio teritoriją buvo apgyvendinę euganėjai, jų tautinė priklausomybė lieka neaiški. Venetai, vartotojai kalbos, sudarančios atskirą indoeuropiečių šeimos šaką, apgyvendino sritis aplink Friulį apie X a. pr. m. e., iš dalies išstūmę euganėjus nuo Adrijos pakrantės į Alpes, o pačioje teritorijoje, priklausančioje dabartiniam friulų arealui, aptinkama tik pavienių jų gyvavimo pėdsakų. V–III a. pr. m. e. ikikeltiškieji gyventojai migruojant karnams, arba galams–karnams, buvo asimiliuoti, dėl to susidarė venetų ir keltų kalbų arealai, čia egzistavę prieš pat pradedant vartoti lotynų kalbą. Retai, kurių kalba anksčiau klaidingai buvo laikoma pagrindiniu visų retoromanų kalbų substratu, Friulio srityse niekada negyveno.

Venetų ir keltų romanizacija prasidėjo II a. pr. m. e. 181 m. pr. m. e. romėnai įkūrė Akvilėjos koloniją, o 58–56 m. – Forum Julijų (Forum Iulii), dabartinį Čividale del Friulio miestą, pagal Forum Julijų sudarytas dabartinis Friulio istorinės srities pavadinimas. Akvilėja regione tapo lotynų kalbos ir romėnų kultūros, o vėliau ir krikščionybės, sklaidos centru. Keltai labai greitai (maždaug iki II a.) visiškai romanizavosi. Liaudies lotynų kalba, pasirodžiusi atsikėlus romėnų kolonistams, venetų ir karnų buvo išmokstama išlaikant kai kurias venetų ir keltų kalbų ypatybes, visų pirma leksines. Vis dėlto romanizacija vyko nevienodai intensyviai – sparčiau romanizavosi lygumų teritorijos ir romėnų municipijų apylinkės, o kalnų sritys ilgą laiką išliko keltiškos.

Tolesnė Friulio istorija susijusi su jo teritorijoje susidariusiomis barbarų valstybėmis, dėl kurių Friulio gyventojai buvo atskirti nuo likusių šiaurės rytų Italijos gyventojų romanų, ir tai paskatino friulų tautos bei kalbos formavimąsi.

Pirmosios žinios, kad Friulyje vartojama kalba pasižymi savais ypatumais, siekia IV a.: Jeronimas Stridonietis „Garsių vyrų knygoje“ užsimena, kad Fortunatianas Akvilėjietis, Akvilėjos vyskupas, Evangelijų paaiškinimus rašė liaudies kalba. Tikriausiai Akvilėjos lotynų kalba tuo metu gana stipriai skyrėsi nuo kitų liaudies lotynų kalbos tarmių ir klasikinės lotynų kalbos, todėl prireikė religinius tekstus aiškinti „kaimiečių kalba“ (sermone rustico).

VI a. į Friulį buvo įsiveržę vestgotai, hunai, ostgotai, jie padarė įtaką Akvilėjos lotynų kalbai, nors ir nežymią. Pavyzdžiui, gotų leksika sutinkama friulų viduramžių dokumentuose: taponado, triuva, furnit, ione, inflodra, tirar. Per barbarų antpuolius Akvilėja buvo sugriauta ir ilgam ištuštėjo, V a. srities centru tapo Forum Julijus, ilgainiui jo vardu imta vadinti visa sritis ir jos gyventojai.

568 m. Friulis drauge su daugybe kitų buvusios Romos imperijos žemių buvo užkariautas langobardų. Skirtingai nuo kitų barbarų genčių įsiveržimų, langobardai įsigalėjo ne kariaudami, o čia atsikeldami. Langobardai tapo aristokratais, friulai liko pavaldžiais, gausesnę visuomenės dalį sudarančiais, gyventojais. Langobardų karalystės laikotarpiu Friulyje apsigyvendavo bėgliai iš buvusios romėnų Noriko provincijos, ypač po to, kai VII a. pradžioje Friulis ištuštėjo dėl avarų antpuolio. VII–IX a. Julijos Alpėse ir lygumoje nuo Čividale del Friulio iki Pordenonės ėmė apsigyventi slavai iš Karantanijos.

Kitaip nei kiti įsibrovėliai, langobardai (per daugiau kaip 200 viešpatavimo metų) Friulio gyventojų kalboje paliko žymesnių pėdsakų. Iki VIII a. langobardai buvo išlaikę germanišką kalbą, tada perėmė vietinę romanų tarmę, oficialioji langobardų valstybės kalba buvo lotynų. Kadangi Friulio hercogystė iš tiesų buvo nepriklausoma valstybė, langobardų kalba labiau paveikė Friulio tarmę negu kitų šiaurės Italijos sričių romaniškas tarmes. Leksikoje atsirado, pavyzdžiui, tokių langobardiškų žodžių: baleon, bariglar, varis, breys, brege, spirona, castalt. Langobardų kalbos įtaka friulų fonetikai (galinių balsių nukritimas, šaknies balsių ilginimas) šiuolaikinėje romanistikoje neigiama.

774 m. Langobardų karalystę nukariavo frankai ir ji ėmė priklausyti Karolio Didžiojo imperijai, jos teritorijoje buvo sudaryta Friulio marka (pasienio markgrafystė). Valdant frankams į romaniškas Friulio tarmes pateko šiek tiek frankiškų žodžių (lurap 'kekė, spurgas', rincho 'skridinėlis, žiedas', spana 'ilgio matas'). X a. Friulį nusiaubė vengrai ir į ištuštėjusias jo lygumas vėl ėmė keltis slavų kolonistai, jie paliko pėdsakų tik vietiniuose vietovardžiuose, iš esmės nepadarę įtakos romaniškoms Friulio tarmėms, išskyrus kai kurias rytų teritorijas, kuriose slavai friulų kalbą paveikė stipriai, o kai kuriose vietovėse slovėnai savo kalbą išlaikė iki šių dienų. Tikriausiai tuo laiku jau buvo susidariusi friulų tautinė savimonė, taip pat ir pagrindinės Friulio tarmių ypatybės, antraip, Dž. Markečio manymu, būtų sunku paaiškinti, kokiu būdu friulų tarmės sugebėjo ištirpdyti X a. Friulio lygumoje viešpatavusias slavų šnektas ir vėliau tris amžius atsilaikyti prieš vokiečių ekspansiją.

952 m. Otonas I Friulį atskyrė nuo Italijos ir prijungė prie Bavarijos (Šventosios Romos imperijos sudėtyje). Dž. Frančeskato ir F. Salimbenio nuomone, tai friulų kalbą atkirto nuo giminingų šiaurės Italijos idiomų ir būtent nuo tada friulų kalba ėmė vystytis nepriklausomai.

1077 m. Henrikas IV Friulį padovanojo patriarcho titulą priėmusiam Akvilėjos vyskupui, iškilo teokratinė patriarchatinė valstybė Tėvynė Friulis (Patria del Friûl), gyvavusi iki 1420 m. Ilgalaikis Friulio, kaip atskiros valstybės, politiškai nesusijusios su kitomis Italijos sritimis, egzistavimas padarė įtaką vietinių gyventojų savimonei, kultūrai ir kalbai. Romanų šnektas daugiausia vartojo šios valstybės valstietija, valdantysis sluoksnis iš esmės buvo germanizuotas. Šiuo laikotarpiu į friulų kalbą pateko daug vokiškų leksikos skolinių: gater (s. vok. kataro) 'grotos', 'aptvaras', stanga (s. vok. stanga) 'kartis', busar (s. vok. küssen) 'bučiuoti', briglo (s. vok. brittil) 'vadžios', cramar 'klajojantis prekeivis', licof / licouf (vok. Litcopf) 'pietūs', 'užkanda', latte (vok. Latte) 'šatra'.

Oficiali Akvilėjos patriarchato kalba buvo lotynų. Friulų kalba nebuvo rašoma, ji vartota buityje. Vis dėlto lotyniškuose tekstuose pasitaikydavo friuliškų žodžių, ankstyviausias rašytinis lotynų kalbos paminklas, kuriame gausu friuliškų tikrinių žodžių ir vietovardžių, – tai 1150 m. Akvilėjos kapitulos nutarimų rinkinio fragmentas. XIV a. rašytinių šaltinių, į kuriuos įtraukta friuliškų fragmentų arba kurie visiškai parašyti friuliškai, žymiai padaugėjo. Jiems priklauso įvairūs dokumentai: Udinės, Čividale del Friulio ir Džemona del Friulio iždininkų ataskaitos, dovanojimo raštai, notarų aktai ir pan. Gramatikos fragmentai ir friulų kalbos pratybų vadovas, kuriais naudojosi Čividale del Friulio notarų mokyklos mokiniai, leidžia spręsti, jog friulų kalba tuo metu buvo dėstoma kai kuriose Friulio mokymosi įstaigose. Antrojoje XIV a. pusėje pasirodė ir grožinių veikalų friulų kalba – tai dvi Provanso lyrikos dvasia parašytos baladės: Antonijo Porenconio Piruç myo doç inculurit ir Simonės di Vitorės Biello dumnlo di valor.

Laikotarpis nuo IX iki XIII a. susidarant friulų kalbos ypatybėms buvo lemtingas. XIV a. susiklostė į dabartinę friulų kalbos vidurio atmainą panaši kalba.

Akvilėjos liaudies lotynų kalbos pagrindu daugybę šimtmečių besiformavusioje friulų kalboje įvyko pokyčių, pavyzdžiui, junginių bj, vj, pj ir c prieš a palatalizacija.

Ilgas Friulio romaniškų tarmių raidos laikotarpis, kaip ir visų kitų romanų kalbų, pasižymi jų morfologiniu virsmu iš sintetinio į analitinį tipą. Friulų kalboje buvo prarasta linksnių sistema, išskyrus asmeninius įvardžius (friulų kalboje objektiniai įvardžiai ėmė dubliuoti subjekto raišką), išnyko bevardė giminė, kaip linksnių raiškos priemonės, susidarė prielinksnių ir vardažodžių deriniai, atsirado artikeliai, kilę iš lotynų kalbos parodomojo įvardžio ille 'tas' ir kiekinio skaitvardžio unu 'vienas'. Dažniausiai šiuos pokyčius friulai buvo paveldėję jau iš liaudies lotynų kalbos. Friulų kalboje susiklostė du vardažodžių daugiskaitos darybos būdai: vienas su galūne -s – iš lotynų kalbos galininko, kitas – su balsio rodikliu – iš lotynų kalbos vardininko. Kaip ir šiaurės italų tarmėse, friulų kalboje įvyko veiksmažodžio sistemos pokyčių, pavyzdžiui, veiksmažodžio formos sudarymas su asmenį ir skaičių rodančiu būtinu bekirčiu įvardžiu; klausiamojo asmenavimo įforminimas specialia fleksija; daugianarių sudėtinių būtųjų laikų daryba, šie laikai rodo ankstesnį laiką už bet kuriuo kitu būtuoju laiku nusakomąjį. Taip pat friulų kalboje susidarė nestandartinė keturis laikus turinti tariamosios nuosakos forma; dėl daugianarių sudėtinių formų išsiplėtė konjunktyvo sistema – dėl daugianario sudėtinio preterito ir daugianario sudėtinio pliuskvamperfekto; kaip savarankiška nuosaka, susidarė optatyvas; kaip ir kitose romanų kalbose, išnyko būsimasis laikas, jį pakeitė sudėtinės modalinės konstrukcijos ir t. t. Sintaksės konstrukcijose veiksnys ėmė dubliuotis, kaip ir šiaurės italų tarmėse, specialiais klitiniais įvardžiais.

Nepaisant stiprios vokiečių kultūrinės ir kalbinės įtakos, kalbiniai kontaktai ir kultūriniai ryšiai su gretimomis šiaurės Italijos valstybėmis nenutrūko, visų pirma su Venecijos respublika. Po 1420 m., Friulį įtraukus į šią valstybę, Venecijos įtaka tapo pagrindinė. Goricija, kurioje mišriai gyveno friulai, slovėnai ir vokiečiai, formaliai liko savarankiška, priklausoma nuo austrų (nuo 1566 m. Goricija ir jos apylinkės įėjo į Austrijos–Vengrijos sudėtį). Aukštuomenėje ir viduriniajame Friulio sluoksnyje išplito venetų kalbos venecijiečių tarmė. Friulio vakaruose friulų šnektas ėmė išstumti venetų šnektos, atsirado pereinamosios venetų–friulų tarmių zonos. Dėl venetų kalbos įtakos daugybėje friulų tarmių įvyko fonetikos (atsirado fonemos /θ/ bei /ð/) ir morfologijos pokyčių (moteriškosios giminės vardažodžių daugiskaitos daryba su galūne -e), į friulų kalbą pateko žymus kiekis venetų leksikos skolinių. Socialiai izoliuotos friulų šnektos ir toliau buvo vartojamos tik žodžiu ir tik kaimo gyventojų, be to, friulų šnektų izoliacijai turėjo įtakos ir gamtinės sąlygos, nes šių šnektų vartotojai gyveno kalnuotose vietovėse – visos šios priežastys lėmė friulų idiomo atsiskyrimą nuo likusio romanų arealo ir jo savitos kalbinės struktūros susidarymą. Venecijos valdymo laikotarpiu pradėjo vystytis friulų literatūra ne tik Toskanos italų ir venetų kalbomis, bet ir friulų kalba. Literatūros kūrinius friuliškai rašė Džirolamas Bjankonė (XVI a.), Ermesas di Koloredas, Paolas Fistularijas, Plutarkas Sporenas, Džirolamas Misijas (XVII a.).

Iki XVI a. rašytinė friulų kalba buvo vartojama asmeninėje ir dalykinėje korespondencijoje, friulų rašyba buvo grįsta Čividale del Friulio tarme. XVI a. antrojoje pusėje ši tradicija užgeso. Friulio srities sostinę perkėlus Udinėn friulų raštija ėmė krypti į Udinės šnektas. XVI a. viduryje pasirodė Dž. Bjankonės, N. Morlupino, Dž. Sinio poezija. XVII a. pradžioje Udinės koinė, pripildyta italizmų, rašė versifikatorių būrelio atstovai, tarp jų – Euzebijas Simonė Stela, Ermesas di Koloredas. Friulų šviesuomenė raštijoje ėmė vartoti venetų kalbos venecijiečių tarmę. Šios mokyklos poezija tapo friulų grožinės literatūros pagrindu, pasižyminčiu sąlygiškai vieningais bruožais. XVIII a., Venecijos valdymo laikotarpiu, Udinė liovėsi būti friulų kalbos centru, archaizuota ir tuo metu atitolusi nuo šnekamosios kalbos raštų tradicija Udinės tarme pradėjo nykti.

Goricijos teritorijoje austrai vykdė germanizacijos politiką. Oficiali Goricijos kalba buvo vokiečių, ji tapo Goricijos aristokratų kalba. Iš dalies vyko ir regiono slavinimas – į Sočos slėnį austrų valdžia ėmė kelti slovėnus. XVIII a. Goricijoje susidarė sava raštų tradicija, Goricija tapo vienu iš friulų raštijos centrų. Nuo XVIII a. pradžios friulų kalbos Goricijos ir Udinės raštų variantais pradėti leisti literatūros almanachai – strolikai (fr. strolic < lot. astrologus 'astrologas').

1815 m. Friulis įėjo į Habsburgų monarchijos sudėtį, o 1866 m. tapo Italijos karalystės dalimi, dėl to venetų kalbos įtaką pakeitė italų. Nuo tol Friulyje plaipsniui ėmė plisti friulų–italų dvikalbystė.

XIX a., daugiausia dėl Pjetro Coručio ir Katerinos Perkoto veiklos, susidarė friulų rašytinės kalbos norma (koinė, arba centrinė koinė).

XIX a. buvo išlaikytos nepakitusios fonetinės ir morfologinės ypatybės, tačiau pakito sintaksė, jei konkrečiai – su veiksmažodžiais tapo būtina vartoti asmeninius klitikus.

Po Pirmojo pasaulinio karo Goricija įėjo Italijos sudėtin. Siekį politiškai ir kultūriškai integruotis į Italiją, ypač aktyviai tarp friulų besireiškusį XIX a., XX a. pakeitė siekis išsaugoti friulų kalbą ir kultūrą, kurios ėmė užleisti vietą italų kultūrai ir bendrinei italų kalbai. 1919 m. buvo įkurta Friulų filologijos draugija, išsikėlusi tikslą išsaugoti, tirti ir plėtoti friulų kalbą bei literatūrą. Draugijai vadovavo Ugas Pelisas, su ja buvo glaudžiai susiję, pavyzdžiui, šie literatai: Vitorijas Kadelas, Enrikas Frukas, Bindas Kjurlas, Erkolė Karletis, Džovanis Lorenconis. XX a. 4–ajame dešimtmetyje Friulų filologijos draugija pradėjo leisti žurnalą „Ce fastu?“ („Ką daryti?“).

1946–1947 m. Friulyje įsibėgėjo aktyvus judėjimas dėl autonomijos sukūrimo. Jo lyderiu tapo Džanfrankas D’Aronkas, judėjimas pradėjo leisti žurnalą friulų kalba „La patria del Friul“ („Tėvynė Friulis“). Nuo 1948 m. Friulų filologijos draugija ėmė leisti dar vieną žurnalą – „Sot la nape“ („Po kaminu“). Šiuo metu pagrindinis friulų politinis spausdintas leidinys – žurnalas „Int Furlane“ („Friulų tauta“). Draugija rengia friulų kalbos kursus pradinių mokyklų mokytojams, pasiekė, kad friulų kalba būtų dėstoma kaip fakultatyvus dalykas. Friulų kalbos bei kultūros plėtotę palaikė ir 1945 m. įkurta Mažoji friulų kalbos akademija. Akademijai vadovavo P. P. Pazolinis, jos nariai buvo Domenikas Naldinis, Tonutis Spanjolas, Čezarė Bortotas, Rikardas Kastelanis. Su archajiška Coručio kalba P. P. Pazolinis supriešino naująją poeziją, parašytą gimtąja vakarų friulų tarme (po Antrojo pasaulinio karo friulų literatai vis dažniau ėmė kurti gimtosiomis šnektomis, o ne koinė). Be to, prie friulų kalbos ir kultūros plėtotės prisidėjo 1949 m. įsteigta draugija „Risultive“, ši draugija leido, sakykime, šių autorių knygas: Alano Bruzinio, Novelos Kantaruti, Aurelijo Kantonio, Džuzepės Markečio, Riedo Pupo, Otmaro Mucolinio (Menio Učelo), Dino Virdžilio.

Friulų kalbos centrinę koinė 1952 m. Dž. Marketis kodifikavo knygoje „Friulų kalbos gramatikos pagrindai“, ši kalbos forma vartojama žiniasklaidoje ir švietime. XX a. 9–ojo dešimtmečio pabaigoje friulų kalbos kodifikaciją atliko K. Lamuela.

Istorinė fonetika

Liaudies lotynų kalbos žodžio galo balsiai, išskyrus -a, kuris virto -e, friulų kalboje nukrito. Šis reiškinys paliudytas jau Akvilėjos kapitulos surašyme, kuris priskiriamas 1201 m., tačiau yra ankstesnio originalo nuorašas. Jei nukritus balsiams žodžio gale susidaro sprogstamojo ir sklandžiojo priebalsių junginys, tai po jo pridedamas balsis -i: liaud. lot. matre 'motina' > *madr > mari, liaud. lot. fabre 'kalvis' > *fabr > favri.

Kirčiuotame skiemenyje friulų kalboje išsaugomas lotynų dvibalsis au, kuris daugumoje romanų kalbų virtęs balsiu: lot. aurum 'auksas' > aur (it. oro), lot. taurus 'jautis' (plg. liet. tauras) > taur (it. toro), lot. tesaurus 'lobis' > tesaur (it. tesoro), lot. laudare 'girti' > laudâ (it. lodare).

Liaudies lotynų kalbos vidurio aukštutinio pakilimo balsiai ɛ < ĕ ir ɔ < ŏ sudvibalsėjo, pabrėžtina, tiek atvirajame, tiek uždarajame skiemenyje: lot. medicus 'gydytojas' > miedi, lot. petra 'akmuo' > piere, lot. septem 'septyni' > siet, lot. rota 'ratas' > ruede, lot. schola 'mokykla' > scuele, liaud. lot. ossus (klasikine lot. os) 'kaulas' > vues. Prieš n arba r antrasis dvibalsio dėmuo vėliau pakito: lot. pons 'tiltas' > *puent > puint, lot. bona 'gera' > *buene > buine, lot. porta 'durys' > *puerte > puarte, lot. perdere 'pamesti' > *pierdi > piardi (tik vidurio–rytų tarmėje).

Priebalsiai k ir g prieš a suminkštėjo: lot. canis > cjan 'šuo', lot. casa 'trobelė' > cjase 'namas', lot. furca > forcje 'šakutė', lot. gallus > gjal 'gaidys', lot. musca > moscje 'musė'. Neretai šis fonetinis pokytis gretinamas su gomurinių priebalsių palatalizacija prieš a prancūzų kalboje, bet šiuodu reiškiniai nesusiję, nes prancūzų kalboje palatalizacija įvyko jau V a., o friulų kalboje prasidėjo ne anksčiau kaip X a. pabaigoje.

Tarp balsių viengubi priebalsiai suskardėjo, o tam tikrais atvejais vėliau iškrito: lot. nepos 'vaikaitis, sūnėnas' > nevôt, liaud. lot. precare 'prašyti' > preâ, lot. strata 'grįsta gatvė' > strade 'kelias'.

Naujos trumpųjų ir ilgųjų balsių priešpriešos (turėtos klasikinėje lotynų kalboje, bet išnykusios liaudies lotynų kalboje) fonologizaciją friulų kalboje sukėlė tokie reiškiniai: 1) kompensacinis pailgėjimas dėl žodžio galo priebalsių suduslėjimo: lot. caput 'galva' > *cjav > cjâf, lot. prātum 'pieva' > *prad > prât; 2) geminatų išnykimas: lot. cārus 'brangus' > cjâr, bet lot. carrus 'vežimas' > cjar, lot. mel 'medus' > mîl, bet lot. mīlle 'tūkstantis' > mil; 3) dvibalsių ei ir ou suvienbalsėjimas: lot. nix (gal. nivem) 'sniegas' > *neif > nêf, lot. nepōs (gal. nepōtem) 'vaikaitis, sūnėnas' > nevout > nevôt, lot. digitus 'pirštas' > *deit > dêt, lot. pōpulus 'tuopa' > *poul > pôl.

Fonetika ir fonologija

Balsiai

Friulų kalbos balsių sistemos foneminė sudėtis tarmėse įvairuoja, didžiausias išskiriamų fonemų, sudarančių trumpųjų ir ilgųjų balsių poras, skaičius – keturiolika.

Kirčiuotojo skiemens balsių sistema:

Nekirčiuotame skiemenyje neutralizuojama ilgųjų – trumpųjų balsių priešprieša, taip pat vidurinės eilės balsių atvirumas – uždarumas, ir išskiriamos tik penkios fonemos: /i/, /e/, /a/, /o/, /u/.

Rašyboje vidurio žemutinio ir vidurio aukštutinio pakilimų balsių priešprieša neatspindima, tačiau ji turi skiriamąją reikšmę: fiere /ˈfjɛre/ 'turgus' – fiere /ˈfjere/ 'karštinė, karščiavimas', veris /ˈvɛris/ 'sužadėtuvių žiedas' – veris /ˈveris/ 'stiklai', mês /mɛːs/ 'manosios' – mês /meːs/ 'mėnuo'; dôs /dɔːs/ 'dvi' – dôs /doːs/ 'dožas'.

Friulų kalbos balsių rinkinys nuo kaimyninių venetų ir ladynų kalbų skiriasi tuo, kad yra ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša: /mil/ 'tūkstantis' – /miːl/ 'medus'; /lat/ 'pienas' – /laːt/ veiksmažodžio /laː/ 'eiti' dalyvis; /mut/ 'nebylys' – /muːt/ 'būdas'. Ilgieji ir trumpieji balsiai neskiriami friulų kalbos rytų ir vakarų arealo paribio šnektose.

Priebalsiai

Kaip ir balsių, taip ir friulų kalbos priebalsių sistema nevienalytė – vienose ar kitose friulų tarmėse priebalsių rinkinys skiriasi. Apskritai, įtraukiant visas įmanomas fonemas, friulų kalbos priebalsių sistema atrodo taip (kairėje duslieji, dešinėje – skardieji priebalsiai):

Priebalsius /c/ ir /ɟ/ (rašyboje cj ir gj), tradiciškai vertinamus kaip palatalinius, B. Narumovas ir N. Suchačiovas laiko preveliariniais ir popalataliniais. Friulų arealo vakarinėje ir pietinėje dalyse, taip pat Friulio miestų gyventojų šnekoje, vietoj /c/ ir /ɟ/ vartojami priebalsiai /t͡ʃ/ ir /d͡ʒ/. Sunku nustatyti priebalsio /t͡s/ foneminį statusą, daugiskaitos vardažodžiuose, besibaigiančiuose /-t/ ir /-t͡ʃ/, jis laikomas dvifonemiu junginiu, o lotynizmuose, italizmuose bei skoliniuose iš kitų kalbų interpretuojamas kaip viena fonema.

Žodžio gale skardieji priebalsiai duslėja: vuarp 'aklas' – vuarbe 'akla', frêt 'šaltas' – frêde 'šalta', gnûf 'naujas' – gnove 'nauja'.

Prozodija

Friulų kalbos kirtis yra dinaminis (kirčiuoto skiemens dėmenys tariami vienodu stiprumu). Dažniausiai kirtis krenta į pirmąjį arba antrąjį skiemenį nuo žodžio galo (/lidˈriːs/ 'šaknis', /ˈstɛle/ 'žvaigždė'). Rečiau kirčiuojamas trečias nuo galo skiemuo (/ʧerˈnikule/ 'mėlynė (uoga)'). Veiksmažodžiams su enklitiniais įvardžiais būdingas kirtis trečiame ar net ketvirtame skiemenyje nuo žodžio galo (/ˈkrɔdimi/ 'patikėk manimi', /ˈpwartiural/ 'nunešk jį jiems').

Morfologija

Daiktavardis

Daiktavardis turi giminės ir skaičiaus formas. Vyriškosios giminės daiktavardžiai baigiasi -i, skoliniai iš venetų ir italų kalbų gali baigtis ir -o: vôli 'akis'; tréno 'traukinys'. Besibaigią balsiu -e (bendrojoje friulų koinė) arba balsiais -a, -o (tarmėse) daiktavardžiai beveik visada yra moteriškosios giminės: róse 'gėlė', massàrie 'tarnaitė'. Priebalsiais besibaigiantys daiktavardžiai gali būti tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės.

Daugiskaita sudaroma sigmatiškai (pridedant galūnę -s) arba nesigmatiškai. Sigmatinės daugiskaitos daryba gali būti lydima įvairios kaitos (cjàse 'namas' – cjàsis 'namai', fuée 'lapas' – fuéis 'lapai') arba apsieiti be jos (fràdi 'brolis' – fràdis 'broliai'). Jei turimas nesigmatinis darybos būdas, pagrindine daugiskaitos raiškos priemone tampa priebalsių kaita: an '(vieni) metai' – agn 'metai (daugiau kaip vieni)', vôli 'akis' – vói 'akys', dint 'dantis' – dincj 'dantys', nâs (/naːs/) 'nosis' – nâs (/naːʃ/) 'nosys'.

Daugiskaitos darybos skirtumai atsižvelgiant į daiktavardžių vienaskaitos kamienus:

Būdvardis

Kaip ir daiktavardžiai, vyriškosios giminės būdvardžiai gali baigtis priebalsiais arba balsiu -i (skolinti būdvardžiai taip pat ir balsiu -o). Moteriškoji būdvardžių forma sudaroma iš vyriškosios giminės būdvardžių, tuomet kamienuose dažnai pasitaiko balsių ir priebalsių kaita: gnûf 'naujas' – gnòve 'nauja', vîf 'gyvas' – vìve 'gyva'. Turintiems priesagą -âl būdvardžiams vienaskaitoje nebūdingos skirtingos giminių formos, šie būdvardžiai vienaskaitoje vienodi abiem giminėm.

Būdvardžiai su daiktavardžiais derinami gimine ir skaičiumi. Būdvardžių laipsniai sudaromi sudėtiniu būdu, pasitelkiant prieveiksmius plui 'daugiau' ir mancul 'mažiau'. Iš vientisinių laipsnių formų išlikusi tik miôr 'geresnis'.

Skaitvardis

Friulų kalbos skaitvardžiai:

Didesni už aštuonis kelintiniai skaitvardžiai yra pasiskolinti iš italų kalbos.

Įvardis

Asmeninių įvardžių linksniavimas (subjektinė forma eina veiksniu – kaip liet. aš, objektinė forma vartojama kaip papildinio linksnis – kaip liet. man, mane ir kt):

Po prielinksnio a vienaskaitos I ir II asmenų įvardžiai įgyja formas mi ir ti. Mandagiai kreipiantis į pašnekovą vartojamas įvardis Vô 'Jūs', oficialesniame stiliuje tam pasitelkiamas III asmens įvardis.

Savybinių įvardžių formos:

Veiksmažodis

Veiksmažodis turi nuosakos, laiko, asmens, skaičiaus, rūšies ir giminės (trečiajame vienaskaitos asmenyje ir dalyviuose) kategorijas.

Išskiriamos šešios nuosakos: tiesioginė, liepiamoji, konjunktyvas, tariamoji, optatyvas ir jusyvas (paskutinių dviejų egzistavimas ginčijamas).

Tiesioginė nuosaka turi septynis laikus: esamąjį, imperfektą, paprastąjį perfektą, sudėtinį perfektą, pliuskvamperfektą, paprastąjį būsimąjį bei sudėtinį būsimąjį. Be to, friulų kalboje gali būti sudaromos vadinamosios daugianarės sudėtinės formos, kuriose pasitelkiamas pagalbinis veiksmažodis vê 'turėti'.

Friulų kalboje vartojamos sukeistos vietomis veiksmažodžio formos, kuriose subjektinis klitikas eina po veiksmažodžio. Pagrindinė jų paskirtis – klausiamoji, bet jos taip pat gali būti taikomos išreiškiant troškimą, nuolaidą ir sąlygą. Ypatingą klausiamąją formą turi ne visi tam tikrų laikų veiksmažodžių asmenys, tokiu atveju lentelės langelis paliekamas tuščias.

Veiksmažodžiai skirstomi į keturias pagrindines asmenuotes: I (bendratis su -â), II (bendratis su -ê), III (bendratis su nekirčiuotu -i) ir IV (bendratis su kirčiuotu -î).

Veiksmažodžių fevelâ 'kalbėti', savê 'žinoti' ir sintî 'jausti' asmenavimas esamajame laike:

Veiksmažodžių cjoli 'imti', jessi 'būti' ir vê 'turėti' asmenavimas esamajame laike:

Veiksmažodžių fevelâ, savê ir sintî asmenavimas imperfekte:

Veiksmažodžių cjoli, jessi ir vê asmenavimas imperfekte:

Veiksmažodžių fevelâ, savê ir sintî asmenavimas paprastajame perfekte:

II–IV asmenuočių veiksmažodžiai paprastajame perfekte neturi ypatingų klausiamųjų formų.

Veiksmažodžių cjoli, jessi ir vê asmenavimas paprastajame perfekte:

Veiksmažodžių fevelâ, savê ir sintî asmenavimas paprastajame būsimajame laike:

Veiksmažodžių cjoli, jessi ir vê asmenavimas paprastajame būsimajame laike:

Konjunktyve vartojamas esamasis laikas, imperfektas, perfektas, pliuskvamperfektas ir daugianariai sudėtiniai perfektas bei pliuskvamperfektas.

Veiksmažodžių asmenavimas konjunktyvo esamajame laike:

Veiksmažodžių asmenavimas optatyvo esamajame laike:

Veiksmažodžių fevelâ, savê ir sintî asmenavimas tariamosios nuosakos (kondicionalio) esamajame laike:

Veiksmažodžių cjoli, jessi ir vê asmenavimas tariamosios nuosakos esamajame laike:

Liepiamosios nuosakos formos:

Prieveiksmis

Prieveiksmiai dažniausiai kilę iš kitų kalbos dalių. Padėtį erdvėje nurodantys prieveiksmiai (ca 'čia', là 'ten', su 'aukštyn', jù 'žemyn', dòngje 'greta', vìe 'laukan', fûr 'išorėn') vartojami sudarant sudėtines veiksmažodžių konstrukcijas: saltâ fûr 'iššokti', parâ jù 'nubraukti'.

Artikelis

Friulų kalboje vartojamas tiek žymimasis, tiek nežymimasis artikelis. Šiuolaikinėje kalboje nežymimasis artikelis un (vyr. g.) / une (mot. g.) nebeturi moteriškosios giminės formos. Žymimasis artikelis kaitomas ir giminėmis, ir skaičiais: vyr. g. vns. il – vyr. g. dgs. i; mot. g. vns. la – mot. g. dgs. lis. Be to, žymimojo artikelio formos susilieja su prielinksniais, pavyzdžiui, a + il > al, cun + il > cul, di + il > dal.

Prielinksnis

Pagrindiniams, vartojamiausiems friulų kalbos prielinksniams priklauso a, di, in, cun, par, tralfra ir kiti. Jų forma ir funkcijos panašios į italų kalbos prielinksnių, nors kartais gali ir skirtis. Tad, sakykime, friulų prielinksnis di gali būti vartojamas tiek kaip italų di, tiek ir kaip italų da.

Jungtukas

Friulų kalbos jungtukai skirstomi į dvi grupes, viena vartojama sujungiamuosiuose, kita – prijungiamuosiuose sudėtiniuose sakiniuose. Sujungiamiesiems jungtukams priklauso e 'ir', ni 'nė', o 'arba', ma 'bet', duncje / doncje 'taigi' ir kiti. Prijungiamiesiems jungtukams ir jungiamosioms frazėms priklauso par che, cun chê di 'kad', parcèche, parvìe 'nes', cun dut che 'nors', quan’che, co 'kai', come 'kaip', se 'jei' ir kiti. Daugumos jungiamųjų frazių komponentas, universalusis prijungiamojo santykio rodiklis che gali būti vartojamas sakiniuose po santykinių įvardžių ir prieveiksmių: Jo no sai cui ch’al è 'Nežinau, kas tai'; Come che si sa 'Kaip žinoma'.

Jaustukas

Jaustukai išreiškia emocijas, pojūčius ir kitas reakcijas dėl to, kas vyksta: Oh! 'O!' Ahi! 'Ai!' Jêsus! 'Viešpatie!' 'Jėzau!' Tartàifil! 'Po velnių!' Cje! 'Žiū!' ir t. t.

Žodžių daryba

Pagrindiniai friulų kalbos žodžių darybos būdai yra tokie patys, kaip ir kitų romanų kalbų. Dažniausiai pasitelkiamos priesagos, palyginti retai priešdėliai ir žodžių dūryba. Žodžių daryba su priesagomis, nurodant subjektyvų vertinimą, išskiriama į ypatingą klasę – alteraciją, nepriklausančią nei grynai darybai, nei vediniams: femenàte 'bobšė', tardùt 'truputį vėlai'. Alteracijai priskiriami priesaginiai vardažodžių, prieveiksmių ir veiksmažodžių darybos būdai. Priešdėlinė daryba paprastai taikoma veiksmažodžiams: stra- – stramudâ 'pervažiuoti'. Dūrybos būdu sudaromi daiktavardžiai ir prieveiksmiai, dalis sudurtinių daiktavardžių sukurti pagal bendrąjį romanų kalbų modelį: tae-lens 'medkirtys'. Pastebima tendencija vis dažniau vartoti sudėtines veiksmažodžių konstrukcijas su padėtį erdvėje nurodančiais prieveiksmiais: parâ vìe 'nuvaryti', dî sù 'deklamuoti'.

Sintaksė

Vientisinio sakinio sintaksei būdingi prie veiksmažodžių besišliejantys įvardiniai klitikai. Dažnai pasikartoja įvardinis papildinys: Pieri, lu ai viodût îr 'Vakar mačiau Pjerį', pažodžiui 'Pjerį, jį vakar mačiau' (tiesioginis papildinys); A Pieri, j darài une cravàte 'Duosiu Pjeriui kaklaraištį', pažodžiui 'Pjeriui, jam duosiu kaklaraištį' (netiesioginis papildinys). Šnekamojoje kalboje pasitaiko papildinio anticipacija – anksčiau einantys garsai supanašėja su po jų einančiaisiais: Jùdiju lôr 'Padėk jam'.

Klausiamieji sakiniai būtinai pažymimi ypatingomis sukeistosiomis veiksmažodžio formomis: Vénial Toni 'Tonis eina?' Jei klausiamasis sakinys sudaromas su klausiamuoju žodžiu, greta veiksmažodžio su enklitiku prieš veiksmažodį galima vartoti komplementatorių: Cui vénial / Cui co ven 'Kas eina?' Be klausiamųjų sakinių, sukeistoji vietomis veiksmažodžio forma vartojama ir įvairiuose sušukimuose: Ce mi tocjal di víodi! 'Ką man tenka matyti!'

Sudėtinio sakinio dalys jungiamos sujungiamaisiais ir prijungiamaisiais jungtukais bei jungiamosiomis frazėmis. Friulų kalba pasižymi prijungiamųjų jungtukų įvairove ir universaliuoju prijungiamojo santykio rodikliu che. Tiksliau, che kartojasi sujungiant vienarūšius tarinius: Cuant che al cjantave e che sivilave 'Kai jis dainavo ir švilpavo'. Sudarant šalutinius santykinius prijungiamuosius sakinius matomas sakinio narių sintaksinis nesuderinimas, nes che nederinamas su prielinksniais: Il treno che tu ses rivât 'Traukinys, kuriuo tu atvažiavai'. Morfema che junginiuose su proklitikais gali būti vartojama sudarant netiesioginį klausimą su komplementatoriumi co, einančiu prieš veiksmažodį: Dime cui co ven / Dime cui ch’al ven 'Sakyk man, kas eina?' Be to, morfema che po klausiamojo įvardžio gali atlikti papildinio vaidmenį, taip pat ji gali būti vartojama sudarant įvairias išskiriamąsias konstrukcijas, tarp jų aktualųjį veiksmą nurodančias frazes: A’ son ch’a màngjn 'Jie valgo'.

Žodynas

M. Ilijesku apskaičiavimais, atliktais išnagrinėjus 1552 žodžius, 51 % friulų žodyno paveldėta iš lotynų kalbos, 25 % pasiskolinta iš venetų arba italų kalbų, 13 % žodyno yra pačios friulų kalbos naujovės, 5,5 % neaiškios kilmės, 4 % yra senieji germanizmai (pasiskolinti iš gotų, frankų arba langobardų kalbų).

Daugybės lotyniškų žodžių reikšmės ir formos friulų kalboje rutuliojosi savitai. Iš semantinių pokyčių paminėtini, sakykime, tokie atvejai: agâr 'vaga' < aquarium 'kanalas', fède 'suaugusi avis' < feta 'pagimdžiusi', frut 'vaikas' < fructus (ventris) 'vaisius (įsčių)', uàrzine 'plūgas' < organum (iš graikų k.) 'padargas'. Formaliomis ypatybėmis pasižymi, pavyzdžiui, tokie žodžiai: agne < *amia vietoj amita 'teta', gnezze < *neptia vietoj neptis 'dukterėčia', cjâla < *oculare 'žiūrėti'. Reikšmingą Akvilėjos lotynų kalbos žodyno dalį sudarė skoliniai iš graikų kalbos (ancòne 'pakelės koplyčia', criùre 'speigas', muìni 'zakristijonas'), dauguma jų išnyko, nes friulų kalbos vartotojai daugiausia buvo kaimo gyventojai.

Esama substratinių žodžių, kilusių tiek iš Viduržemio kalbų (carra 'akmuo, uola', pala 'akmenuota pieva kalno šlaite'), tiek iš keltų kalbų (bar 'velėna, kuokšas (salotų)', bore 'buko kamieno dalis', bróili 'vaismedžių sodas', bragóns 'kelnės', gràve 'skalda').

Seniausiajam, iš gotų kalbos gautam germanizmų sluoksniui priklauso brût 'marti', bande 'dalis', bugnon 'votis', farc 'kurmis', glove 'medžio išsišakojimas', lòbie 'pastogė', rap 'kekė', rocje 'uola', sbregâ 'plėšyti', sedòn 'šaukštas', tapon 'kamštis', taponâ 'užkimšti kamščiu', vuardian 'sargas', vuardiâ 'saugoti, sergėti'.

Iš langobardų kalbos į friulų kalbą pateko, pavyzdžiui, bearç 'žole apaugusi aptverta vieta šalia namo', bleon 'paklodė', bredul 'taburetė', crucje 'ramentas', fara 'atvykėlių šeima', bancje 'suolas', braide 'platus laukas', broade 'toks valgis iš ropių', brût 'sultinys', garp 'rūgštus', grepie 'ėdžios', lami 'beskonis, prėskas', nape 'kaminas; didelė nosis', scarfarot 'naminis batelis; blogas meistras', spalt 'aptvertas', 'suf 'miltinė putra'.

Ankstyvieji germanizmai, pasiskolinti tiesiogiai lotynų kalbos, skoliniai iš gotų, langobardų ir frankų kalbų sudaro „pirminių“ germanizmų sluoksnį, dalis ankstyvųjų skolinių iš vokiečių kalbos, gautų iki V a., vadinama „ikiromėniniais“. Vėlesni skoliniai iš vokiečių kalbos skirstomi į du sluoksnius: senesnįjį, susidariusį X–XIII a. (bêçs 'pinigai', cjast 'svirnas', cràmar / cramâr 'keliaujantis prekeivis', crot 'varlė', dane 'kėnis', gàtar 'langų grotelės', licôf 'puota', niderlec 'krovinio iškrovimas tranzito metu', tac 'opšrus', vignarûl 'antpirštis'), ir dabartinį (asimpon / lasimpon 'geležinkelis', 'sezoninis geležinkelio darbuotojas', befel 'įsakymas', biutar 'dykinėtojas', chifel 'sviestinis beigelis', clanfar 'skardininkas', fraila 'mergina', lustic / alustic 'linksmas', prènar 'kūrikas', prossac '(mokyklinė) kuprinė', russac 'kuprinė', sine 'bėgis', spolert 'viryklė', sproc 'posakis', chèlare 'padavėja', ziruc 'atgal', zirucâ 'trauktis atgal'). Naujųjų germanizmų ypač daug Goricijos tarmėje.

Su slavais friulai pirmą kartą susidūrė VIII a., tačiau tuomet langobardai slavų į Friulį neįsileido. Vėliau, X a., slavai ėmė apgyvendinti likusias tuščias po vengrų antpuolių friulų žemes. Žemutiniame Friulyje slavai gana greitai buvo asimiliuoti, tačiau rytinėje, kalnuotoje dalyje slovėnų mažuma gyvena iki šiol. Iš slovėnų kalbos į friulų kalbą pateko, pavyzdžiui, šie žodžiai: babe 'plepė', britule 'lenktinis peilis', cagnàs / cagne 'suopis', cernicule / cerignicule 'mėlynė (uoga)', cocosse 'višta', colaç 'riestainis', cos / cosse 'pintinė', crasigne 'keliaujančio prekeivio krepšys', cudiç 'velnias', çutare 'gertuvė', chìle 'išvarža', gubane 'paplotėlis', jeche 'lysvė', pustot 'paliktas', pustote 'dykra', 'sàve 'rupūžė', race 'antis', sligovitz 'slivovica', triscule 'žemuogė', vuisignâr 'vyšnia', ’zìme 'šaltas oras'.

Kitos romanų kalbos, iš kurių į friulų kalbą pateko skolinių, – tai nuo XV a. venetų (artiçok 'artišokas', ocjài 'akiniai', pampalugo 'kvailys', pelandron 'dykinėtojas', secjél 'kibirėlis', canòn 'nuomos mokestis', gazète 'moneta', 'laikraštis'), italų (vècjo 'senas', primevère 'pavasaris', coràgjo 'narsa', etèrno 'amžinas') ir prancūzų (plusôr 'keletas', tasse 'krūva', blònde 'siuvinėta lovatiesė'). Italizmai dažnai varžosi su grynai friuliškais žodžiais ir neretai juos išstumia: autùn vietoj siaràde / sorunviâr 'ruduo', ripôs vietoj pòlse 'poilsis', silènzi vietoj cidìn 'tyla'.

Apskritai friulų žodyno pagrindą sudaro lotynų kilmės žodžiai. Friulų kalbos vartojimas kaimiškoje gyvensenoje lėmė savitos, kaimo realijas atspindinčios leksikos susidarymą. Pastaruoju metu žodinės ir rašytinės friulų kalbos leksikai būdinga stipri interferencija su italų kalba.

Tyrimų istorija

1871 m. išspausdintas abato J. Pironos žodynas „Vocabolario Friulano“, jame pateiktas pirmasis mokslinis friulų kalbos aprašas (redaguotas Dž. Frau, šis žodynas leidžiamas ir mūsų dienomis).

Friulų fonetiką (remdamasis friulų vidurio tarmėmis) „Ladynų etiuduose“ (it. Saggi ladini) pirmasis 1873 m. aprašė G. Askolis, jo gimtoji buvo Goricijos tarmė. T. Gartneris savo 1883 m. veikale „Retoromanų gramatika“ (vok. Rätoromanische Grammatik) rėmėsi, beje, Pordenonės friulų šnektomis.

Friulų kalbos leksika nagrinėjama K. fon Čėrnigo knygoje „Senosios Aukštutinės Italijos tautos etc.“ (vok. Die alten Völker Oberitaliens. Italiker (Umbrer). Raeto-Etrusker. Raeto-Ladiner. Veneter. Kelto-Romanen, 1885).

Keliais tomais 1972–1986 m. išleistas Dž. Pelegrinio redaguotas „Friulų istorinis, kalbinis, etnografinis atlasas“ (it. Atlanto storico-linguistico-etnografico friulano). Be to, pasirodė du „Friulų istorinio etimologinio žodyno“ (it. Dizionario etimologico storico friulano) tomai, raidės A–E (1984–1987).

Į friulų kalbos istorijos tyrimus reikšmingą indėlį įnešė Dž. Marketis, išleidęs seriją straipsnių „Dėl friulų kalbos kilmės“ (Stude sulle origini del friulano, 1933–1934) ir knygą „Friulų kalbos gramatikos pagrindai“ (Lineamenti di grammatica friulana, 1952). Dž. Markečio darbuose nagrinėjamos Akvilėjos lotynų kalbos ypatybės, įvairiais istoriniais laikotarpiais į friulų kalbą patekę skoliniai, friulų literatūros raidos istorija ir t. t.

Dž. Frančeskato darbuose, be kita ko, tiriamos friulų tarmės (Dialettologia friulana, 1966, Studi linguistici sul friulano, 1970). „Friulų istorinis, kalbinis, etnografinis atlasas“ tapo fundamentaliu tarmėtyros veikalu. Įvairiais laikotarpiais friulų kalbą tyrė taip pat ir Dž. Frau, M. Ilijesku, F. Vikarijas, F. Finkas, P. Beninka, Z. Heineman, L. Vanelli ir kiti.

Pagrindiniai friulų kalbos tyrimo centrai – Udinės ir Padujos universitetai. Apskritai friulų kalba kol kas lieka nepakankamai gerai ištirta.

Teksto pavyzdys

B. Kjurlo eilėraštis „Il Ciant de Filologiche Furlane“ ir nerimuotas vertimas į lietuvių kalbą:

Išnašos

Literatūra

1. Finco F. (2009), Fonetiche e fonologje dal furlan centrâl, 11, Gjornâl Furlan des Sciencis, p. 53—85 
2. Haiman J., Benincà P. (1992), The Rhaeto-Romance Languages, London — New York: Routledge, ISBN 0-415-04194-5 
3. Iliescu M. (2015), "La posizione del friulano nella Romania", Manuale di linguistica friulana, Berlin: De Gruyter, p. 41—56 
4. Roseano P. (2015), S. Heinemann, L. Melchior (eds.)., ed., "Suddivisione dialettale del friulano", Manuale di linguistica friulana (Berlin: De Gruyter Mouton): 155—186, ISBN 978-3-11-031059-7 
5. Vicario F. (2015), "Friulano", Manuale di linguistica friulana, Berlin: De Gruyter, p. 21—40 
6. Красновская Н. А. (1971), Ответственный редактор С. А. Токарев, ed., Фриулы (историко-этнографические очерки), М.: «Наука», p. 193 
7. Мартынова М. Ю. (2016), "Модель Триеста и население итальяно-славянского пограничья", in Отв. редакторы и составители М. Е. Кабицкий, М. Ю. Мартынова, Европа меньшинств — меньшинства в Европе. Этнокультурные, религиозные и языковые группы, М.: Институт этнологии и антропологии имени Н. Н. Миклухо-Маклая РАН, p. 146—173, ISBN 978-5-4211-0156-7. Nuoroda tikrinta 6 lapkričio 2021 
8. Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001), "Фриульский язык", Языки мира. Романские языки, М.: Academia, p. 365—391, ISBN 5-87444-016-X. Nuoroda tikrinta 6 lapkričio 2021 

Nuorodos

• Friulų radijas
• Friulų–italų, italų–friulų žodynas Archyvuota kopija 2021-03-07 iš Wayback Machine projekto.
• Friulų–anglų, anglų–friulų žodynas
• Daugiakalbis friulų žodynas Archyvuota kopija 2016-01-13 iš Wayback Machine projekto.
• „La Patrie dal Friûl“, žurnalas ir naujienos friulų kalba
• Friulų kalbos pamokos (anglų k.)
• Mokslo žurnalas friulų kalba
• Friulų kalbos vartotojo vaizdo įrašas

„Doll Domination“ – antrasis amerikiečių pop merginų grupės „Pussycat Dolls“ studijinis albumas, kuris pasirodė 2008 m. rugsėjo 23 d. Pirmais singlas iš albumo yra hitas „When I Grow Up“, kuris pasiekė #9 vietą „Billboard Hot 100“ tope. Taip pat šis singlas pasiekė antrąją vietą Australijoje bei buvo gan populiarus Jungtinėje Karalystėje.

Albumo pagrindiniai prodiuseriai yra Timbaland, Polow da Don ir Sean Garrett. Albumas debiutavo JAV tope Billboard 200 ketvirtoje pozicijoje, kai per pirmąją savaitę buvo parduota 79 000 albumo kopijų.

Albume yra kelios Nicole Scherzinger solinio neišleisto projekto „Her Name Is Nicole“ dainos. Taip pat albume pasirodo Snoop Dogg, Missy Elliot, R Kelly, Polow da Don, New Kids on the Block, A. R. Rahman ir will.i.am. Nors albumo singlai topuose pasirodė gerai, albumas buvo parduotas prasčiau nei grupės debiutinis albumas „PCD“.

Istorija

„Dolls“ pradėjo įrašinėti albumą iškart po Carmit Bachar išėjimo iš grupės. Dainos buvo prodiusuotos ir parašytos Dr. Dre, Timbaland, The Clutch, Cee-Lo Green, Sean Garrett, Darkchild, Kara DioGuardi, Fernando Garibay, Lady GaGa, Ryan Tedder, Taio Cruz bei Chase N. Cashe of Zone 4 Inc.

Viena iš dainų, kuri buvo nesenai įrašyta, yra baladė pavadinimu „Psycho“, kurią prodiusavo Ron Fair. Yra trumpas video, kuriame galima girdėti, kaip Scherzinger studijoje ją dainuoja. Tačiau vokalai dainoje yra ir Nicole Scherzinger bei Melody Thornton. Kitos dvi jau įrašytos dainos yra „Bottle Pop“ ir „Away“.

2008 m. gegužės 20 d. „Pussycat Dolls“ atliko savo naują singlą „When I Grow Up“ pirmą kartą gyvai laidoje „Jimmy Kimmel Live“, ir dar kartą atliko MTV Movie Awards]] apdovanojimų ceremonijos metu birželio 1 d. bei „So You Think You Can Dance“ laidos metu birželio 12 d. Singlas buvo išleistas 2008 gegužės 20.

2008 m. gegužės 28 d. grupė patvirtino per radijo interviu, jog viena daina iš albumo bus pavadinimu „In Person“, ir kad ji pasižymi XX a. 7-ojo dešimtmečio atmosfera, pagal Tina Turner. Kai Nicole pasirodė laidoje „Pussycat Dolls Present: Girlicious“, ji padainavo dainą pavadinimu „Just Say Yes“, kuri turėjo būti Nicole solo debiutiniame albume, tačiau „Doll Domination“ prodiuseriai nusprendė, jog daina bus šiame albume. 2008 m. birželio 23 d. Malaizijoje grupė surengė albumo pristatymą, kuriame padainavo daugumą dainų iš albumo. Nesenai atlikėja Lady GaGa patvirtino, jog ji dirbo su „Pussycat Dolls“, ir įrašė dainą, kurią prodiusavo Rodney Jerkins. Rugpjūčio 20 d. pilna dainos „Captive“, kurią parašė Chris Brown, versija „nutekėjo“ po internetą.

Ashley patvirtino viename interviu, jog kiekviena grupės narė turės po solinę dainą, šios dainos bus bonusinės.

Albume yra daugiau grupės narių vokalų. Jessica Sutta debiutuoja dainoje „Top of the World“, kur kartu turi partijas su Thornton ir Scherzinger. „Painted Windows“ yra dar vienas grupės singlas, kuriame yra visi grupės narių vokalai. Scherzinger vėl vienintelė grupės narė, kuri parašė kelias dainas albumui („Bottle Pop“, „Hush Hush“, „Who’s Gonna Love You“ ir „Jai Ho! (You Are My Destiny)“), bei yra pagrindinė dainininkė. Melody Thornton yra antroji pagal lyderiavimą narė, ji turi atskiras partijas dainose „Elevator“, „Love The Way You Love Me“ ir „Painted Windows“.

2009 m. pasaulinis turas

2008 m. liepos 31 d. reklamuojant naująjį albumą Azijoje, „Dolls“ pranešė, jog 2009 m. pradžioje pradės pasaulinį turą, kuris aplankys Europą, Aziją, Australiją ir Pietų Ameriką. Netrukus buvo paskelbtos datos ir vietoje Pietų Amerikos pasirinkta Okeanija.

Robin Antin, grupės įkūrėja, pranešė, jog turas prasidės 2009 m. sausio mėnesį Europoje, paskui balandžio mėnesį aplankys Aziją ir Australiją, o pabaigs JAV. Paskui buvo pakeisti šie planai bei Antin atskleidė, jog grupė koncertuos su didele įžymybe. Tai buvo Britney Spears 2009 m. „The Circus Starring: Britney Spears“ turas.

2008 m. rugpjūčio 28 d. Ne-Yo patvirtino vienai Jungtinės Karalystės radijo stočiai, kad jis bus atidarymo atlikėjas „PCD“ ture, bei kad jis pristatinės savo naująjį albumą „Year of the Gentleman“. Nesenai buvo nufilmuotas šio turo DVD, bet kol kas nežinoma, kurioje arenoje tai įvyko. Visgi aišku tiek, kad jis bus išleistas, kai turas pasibaigs.

Singlai

• „When I Grow Up“ buvo pirmasis singlas iš albumo, išleistas 2008 m. gegužės 27 d. per „iTunes“, o birželio 1 d. po JAV radiją. Tai buvo pasaulinis hitas, pasiekęs #9 vietą JAV Billboard Hot 100 tope, #2 vietą Australijoje, #3 Jungtinėje Karalystėje ir Kanadoje. Šios DAinos vaizdo klipas laimėjo „Pussycat Dolls“ „Best Dancing in a Video“ apdovanojimą 2008 m. MTV Video Music Awards apdovanojimuose.

• „Whatcha Think About That“ (kartu su Missy Elliott) turėjo būti antrasis pasaulinis singlas iš „Doll Domination“, tačiau daina buvo išleista tik JAV radijui, ir nuo to laiko pasiekė tik 70 vietą Billboard Pop 100 tope ir 66 vietą Kanados Hot 100. Tačiau šis singlas sėkmės susilaukė Airijoje, Prancūzijoje bei Jungtinei Karalystėje.
• „I Hate This Part“ buvo išleistas spalio–lapkričio mėnesį. Daina pirmiausiai pasiekė Australijos topą, ir debiutavo 45 vietoje, o aukščiausia pasiekta topo vieta – 10-oji vieta. Jungtinėse Amerikos Valstijose daina pasiekė 11 vietą Billboard Hot 100 ir 10 vietą Billboard Pop 100. Daina taip pat pasiekė 21 vietą European Hot 100 Singles Chart, o #1 vietą daina pasiekė Rumunijoje.

• „Bottle Pop“ – ketvirtasis singlas, įrašytas kartu su reperiu Snoop Dogg, buvo išleistas iš pradžių tik Šiaurės Amerikoje ir Okeanijoje. Tačiau Snoop Dogg galima išgirsti tik albumo versijoje. Australijoje ir Naujoje Zelandijoje singlas pasiekė Top 10-tuko vietas.

• „Top of the World“ – yra MTV realybės šou „The City“ garso takelis. Dainoje pirmą kartą grupės istorijoje panaudoti Jessica Sutta vokalai. Tačiau, ši daina nebuvo išleista oficialiai kaip singlas, bet pasiekė JAV ir Kanados topus.

• „Jai Ho! (You Are My Destiny)“ – tai garso takelis, įrašytas kartu su A. R. Rahman, filmui „Lūšnyno milijonierius“. Dainos prodiuseriai yra A. R. Rahman ir Jimmy Iovine. Šiai dainai Vienoje taip pat buvo sukurtas video klipas. Daina yra pirmasis singlas iš 3 perleistų „Doll Domination“ versijų. Singlas greit pasiekė komercinę sėkmę, Australijoje, Airijoje, Graikijoje, Turkijoje pasiekė #1 vietą, o daugelyje šalių pasiekė Top 10-tuko vietas.

• „Hush Hush; Hush Hush“ – buvo išleistas 2009 m. kovą. Šis singlas buvo dainos „Hush Hush“ iš „Doll Domination“ remiksas. 2008 m. dainos originalas „Hush Hush“ Rusijoje pasiekė 1 vietą, ir tai istorijoje ketvirtasis singlas, išleistas amerikiečių atlikėjų, kuris pasiekė pirmąją vietą Rusijoje.

Albumo dainos

• Tarptautinės papildomos dainos

• Deluxe Bonus Diskas

• Kolekcionierių versija (Japonijoje, Australijoje, Naujoje Zelandijoje: Deluxe versija su šiom dainom)

Tarptautinis perleidimas

Ši „Doll Domination“ versija, yra albumo perleidimas su naujomis dainomis. Ši versija buvo išleista, kai kuriose Europos šalyse, kaip kad Vokietijoje (2009 m. balandžio 24 d.), Prancūzijoje (2009 m. balandžio 14 d.) ir Suomijoje.

1. „When I Grow Up“
2. „Bottle Pop“ (featuring Snoop Dogg)
3. „Whatcha Think About That“ (featuring Missy Elliott)
4. „I Hate This Part“
5. „Takin' Over The World“
6. „Out Of This Club“ (featuring R Kelly & Polow da Don)
7. „Who’s Gonna Love You“
8. „Happily Never After“
9. „Magic“
10. „Halo“
11. „In Person“
12. „Elevator“
13. „Hush Hush; Hush Hush“
14. „Love The Way You Love Me“
15. „Whatchamacallit“
16. „I’m Done“
17. „Jai Ho! (You Are My Destiny)“
18. „Top Of The World“
19. „Painted Windows“

Vokietijai skirta papildoma daina

20. „Takin' Over the World“ (We Love to Entertain You Mix)

Išleidimo datos

Doll Domination 2.0

„Doll Domination 2.0“ yra alternatyvi kolekcija, sudaryta iš „Doll Domination“ perleidimų dainų. Albume iš viso yra 10 dainų, 6 iš organalios versijos, o kitos naujos dainos: „Hush Hush“ ir „Jai Ho! (You Are My Destiny)“, „Top of the World“ bei „Painted Windows“. Kol kas šis kompiliacinis albumas išleistas tik Australijoje 2009 m. balandžio 24 d., paskui albumas bus išleistas Jungtinėse Amerikos Valstijose 2009 m. rugpjūčio 28 d. „Doll Domination 2.0“ debiutavo #18 vietoje Australijoje, paskui pasiekė #8 vietą.

Albumo dainos

1. „When I Grow Up“
2. „I Hate This Part“
3. „Jai Ho! (You Are My Destiny)“ (A. R. Rahman ir The Pussycat Dolls kartu su Nicole Scherzinger) (Jamal Jones, Ron Fair)
4. „Hush Hush; Hush Hush“ (Up-tempo Remix)
5. „Top of the World“ (Calvo Da Gr8, The Writers Camp)
6. „Halo“
7. „Painted Windows“ (Rodney Jerkins, Osinachi Nwaneri, Kaleena Harper, Crystal „Crystle“ Johnson)
8. „Bottle Pop“ (kartu su Snoop Dogg)
9. „Takin' Over the World“
10. „I’m Done“

Išleidimo datos ir topai

Doll Domination: The Mini Collection

„Doll Domination: The Mini Collection“ – EP, išleistas JAV merginų grupės „Pussycat Dolls“ tiktai Jungtinėje Karalystėje 2009 m. balandžio 27 d.

Dainos

1. „Jai Ho! (You Are My Destiny)“ (A. R. Rahman & The Pussycat Dolls kartu su Nicole Scherzinger) – 3:46
2. „When I Grow Up“ – 4:04
3. „Whatcha Think About That“ (kartu su Missy Elliott) – 3:48
4. „Painted Windows“ – 3:34
5. „I Hate This Part“ – 3:39
6. „Hush Hush; Hush Hush“ – 4:14

Apžvalga

Šis EP sulaukė kritikų palankumo dėl tinkamų dainų parinkimo, naujos dainos „Painted Windows“ ir dėl mažos kainos.

Išleidimo datos ir topai

Albumo topai

Nuorodos

• „Doll Domination“ Facebook puslapyje
• Music.lt
• „Doll Domination“

Šaltiniai