Liudvikas XIII (pranc. Louis XIII, 1601 m. rugsėjo 27 d. Fontenblo – 1643 m. gegužės 14 d. Paryžius) – Prancūzijos ir Navaros karalius iš Burbonų dinastijos, valdęs 1610–1643 m.

Vaikystė

Tėvai – karalius Henrikas IV Burbonas (valdė 1598–1610 m.) ir Marija Mediči. Būdamas vyriausiuoju karališkosios šeimos palikuonimi, gavo Fils de France (Prancūzijos sūnaus) titulą. Liudviko XIII tėvas buvo pirmasis Burbonų dinastijos karalius, sostą paveldėjęs iš savo devintos eilės pusbrolio Henriko III (valdžiusio 1574–1589 m.). Liudviko XIII seneliai iš tėvo pusės buvo Antuanas Burbonas, Vendôme kunigaikštis (Antoine de Bourbon, duc de Vendôme) ir Žana d'Albert (Jeanne d’Albert), Navaros karalienė; seneliai iš motinos pusės buvo Toskanos kunigaikštis Frančeskas I de Medičis (Francesko I de Medici) ir Johana (Johanna), Austrijos erchercogienė; jo krikštamotė buvo Eleonora de Mediči, teta iš motinos pusės.

Marijos de Mediči valdymas

Sostą paveldėjo 1610 m., po tėvo nužudymo, būdamas aštuonerių metų amžiaus. Iki jam sukako trylika metų, šalį valdė jo motina regentė Marija Mediči. Marija išlaikė visus Henriko IV ministrus, išskyrus nepopuliarų šalyje Maximilien de Béthune, Sully kunigaikštį. Labiausiai ji pasikliovė Nicolas’u de Neufville, Villeroy senjoru, taip pat Noël Brûlart de Sillery ir Pierre Jeannin. Marija vykdė nuosaikią politiką ir laikėsi Nanto edikto, kuriuo hugenotai Prancūzijoje gavo tikėjimo laisvę ir politines teises. Visgi jai nepavyko išvengti kilmingųjų maištų, tokių kaip kito galimo sosto įpėdinio Henriko II, Kondė princo. Jis susivaidijo su Marija 1614 m. ir netgi surinko savo šalininkų armiją, tačiau sulaukė menkos visuomenės paramos, kai ir Marija surinko armiją. Nepaisant to, atsiliepdama į princo nuoskaudas, ji sušaukė Generalinius luomus.

Generalinių luomų šaukimas buvo vis atidėliojamas, kol Liudvikui nesuėjo trylika, tuomet laikytas tinkamu perimti sostą. Ir nors pagal tų laikų paprotį tapo pilnamečiu, Marija išliko faktiška Prancūzijos vadove. Generaliniai luomai nuveikė nedaug; daugiausia buvo diskutuojama apie Prancūzijos santykius su popiežiumi bei pareigybių pardavinėjimus, tačiau nieko konkretaus nebuvo nuspręsta.

1615 m. pradžioje labai išaugo Marijos pasitikėjimas Concino Concini, kuris tapo jos favoritu. Tai dar labiau pykdė Kondė princą, sukėlusį naują riaušių bangą 1616 m. Hugenotų lyderiai parėmė sukilimą, tuo priversdami Liudviką XIII padaryti išvadą, kad jie niekada nebūsią lojalūs sostui. Be to, greitai prie sukilimo prisidėjo ir Liusono vyskupas.

Tuo tarpu Didysis Prancūzijos sakalininkas (titulas) Šarlis d'Albertas įtikino Liudviką XIII atsimesti nuo motinos ir prisijungti prie maištininkų. Po to 1617 m. balandžio 24 d. Concini buvo nužudytas, o Marija nušalinta nuo valdžios ir ištremta į Blua. Liudvikas XIII Šarlį d’Albertui suteikė Lujeno kunigaikščio titulą.

Šarlio de Lujeno dominavimo metai (1617–1621)

Neilgai trukus Lujeno kunigaikštis tapo tokiu pat nepopuliariu, kaip kad buvo Concini. Dalis bajorų piktinosi jo įtaka ir laikė, kad de Lujenas stengėsi valdyti karalių. Taip pat de Lujenas nelaikytas tokiu pat kompetentingu, kaip kad baigiantys išmirti Marijos laikų ministrai.

1618 m. kilus Trisdešimties metų karui Prancūzijos karališkieji sluoksniai nebuvo tvirtai apsisprendę, kurias kariaujančias puses remti. Viena vertus, Prancūzijos konkurencija su Habsburgais turėjo lemti jos paramą protestantams; kita vertus, Liudvikas XIII buvo išauklėtas katalikiška dvasia, tad jis savaime linko stoti į pagalbą Šventosios Romos imperijos imperatoriui Ferdinandui II.

Prancūzijos diduomenė ir toliau priešinosi Lujenui dėl 1618 m. paulette – mokesčio, pavadinto pagal jo iniciatoriaus Šarlio Polė pavardę bei 1660 m. nuskambėjusios prekybos pareigomis. Ištremta ir įkalinta Blua Marija de Mediči tapo aiškiu nepasitenkinimo veiksniu: de Lujenas turėjo teisę būti asmeniniu jos patarėju ir tarpininku tarp buvusios valdovės ir vyriausybės.

1620 m. Prancūzijos diduomenė sukilo, bet jų pajėgos nesunkiai išblaškytos tų pačių metų rugpjūtį Les Ponts-de-Cé mieste. Paskui Liudvikas XIII paskelbė žygį prieš Béarn (tuometė Prancūzijos provincija) hugenotus, nepaklususius daugeliui jo sprendimų. Šis žygis provincijoje atkūrė katalikybę, tačiau taip pat paskatino kitų provincijų hugenotus prisidėti prie Henriko, Rohano kunigaikščio vadovaujamo maišto.

1621 m. oficialiai susitaikė su savo motina, de Lujenas paskirtas Prancūzijos konstebliu – aukščiausiuoju karūnos pareigūnu. Liudvikas XIII ir de Lujenas susiruošė numalšinti hugenotų sukilimą. Jų tvirtovės Montobano apsiaustis buvo nutraukta po trijų mėnesių, nes armijoje įsisiautė šiltinė. Viena iš šiltinės aukų tapo ir de Lujenas.

Tarybos valdymas (1622–1643)

Po de Lujeno mirties Liudvikas XIII pareiškė valdysią su taryba. Jo motina 1622 m. grįžo iš tremties ir įsijungė į tarybos sudėtį. Henrikas II, paskirtas tarybos nariu, pasiūlė žiauriai susidoroti su hugenotų maištininkais. Tačiau rezultatas buvo toks pat, kaip ir ankstesniais metais: karaliaus armija laimėjo keletą mūšių, tačiau nesugebėjo paimti tvirtovės, šį kartą Monpeljė.

Konfliktas baigėsi 1622 m. spalį, Liudvikui XIII ir Henrikui, Rohano kunigaikščiui, pasirašius Monpeljė sutartį, patvirtinusią Nanto edikto principus: kai kurios hugenotų tvirtovės sugriautos, tačiau jiems pripažinta teisė toliau valdyti Montobaną ir Le Rošelį.

1624 m. atleido Noël Brûlart de Sillery ir Puisieux vikontą Pierre Brulart, nepatenkintas jų diplomatine veikla dėl santykių tarp Ispanijos ir Valtelinos. Valtelina, daugiausia katalikų gyvenama teritorija, priklausė Graubiundeno siuzerenitetui, ji buvo svarbus Prancūzijos žygių į Italiją punktas, todėl Ispanijos kišimasis į jos reikalus pykdė Liudviką XIII.

Kardinolas Rišeljė (1624–1643)

Kardinolas Žanas Armanas de Rišeljė buvo svarbiausia Liudviko XIII administracijos figūra 1624 m. ir aštuoniolika metų darė įtaką Prancūzijos politinei raidai. Rišeljė dėka, Liudvikas tapo vienu iš pirmųjų absoliutinių Europos monarchų. Rišeljė ir Liudviko XIII valdymo laikotarpiu Prancūzija sėkmingai kariavo Trisdešimties metų kare prieš Habsburgus, kontroliavo diduomenę ir atšaukė karines ir politines Hugenotų privilegijas, nors tikėjimo laisvių nepanaikino. Be to, Liudvikas modernizavo Havro uostą ir sukūrė galingą laivyną.

Deja, Liudvikas XIII ir Rišeljė neperžiūrėjo ir nereformavo administracinio aparato, o ypač ydingos mokesčių sistemos, kas tuomet Prancūzijai buvo labai aktualu.

Rėmė į Italiją vykstančius mokytis menininkus. Jis pavedė Nikolai Pusenui ir Filipui de Šampeniui dekoruoti Luvrą. Taip pat skatino tolesnę prancūzų kolonijų Šiaurės Amerikoje (Naujosios Prancūzijos) plėtrą Vakarų kryptimi.

Giminystė ir palikuonys

Vedybos

1615 m. lapkričio 24 d. Liudvikas XIII vedė Ispanijos karaliaus Pilypo III dukrą Oną Austrę. Vedybos, toliau stiprino katalikiškų valstybių Ispanijos ir Prancūzijos karinį ir politinį aljansą. Vedybų tarp šių valstybių valdovų palikuonių tradicija siekė Pilypo II laikus, kai jis vedę Prancūzijos princesę Elžbietą Valua. Kaip ir dauguma tokių Burbonų santuokų, šios laimė truko trumpai: karaliaus reikalai skyrė jį nuo žmonos. Po 23 metų santuokos ir keturių persileidimų, Ona 1638 m. pagimdė Liudvikui XIII įpėdinį, būsimąjį karalių Liudviką XIV.

Daugelis laikė sosto įpėdinio gimimą tikru stebuklu, tad tėvai jį pavadino Louis-Dieudonné (Liudvikas, Dievo duotasis). Taip pat kalbėta, kad siekiant sklandaus gimdymo, vaisius paskirtas Mergelei Marijai, ir ji, esą, padariusi stebuklą. Nepaisant to, Liudvikas XIII pats yra pareiškęs, kad skeptiškai vertinęs kalbas apie stebuklingą sūnaus gimimą.

Palikuonys

Iš viso Liudvikas XIII su žmona susilaukė šešių vaikų:

Šaltiniai

Nuorodos

Kotryna Mediči (it. Caterina de' Medici, pranc. Catherine de Médicis, 1519 m. balandžio 13 d. Florencija – 1589 m. sausio 5 d. Blua pilis) – italų didikė, kuri, kaip Henriko II žmona, 1547–1559 m. buvo Prancūzijos karalienė. Trys iš jos sūnų vėliau tapo Prancūzijos karaliais, per juos Kotryna Mediči turėjo ilgalaikę įtaką Prancūzijos politiniam gyvenimui. Kurį laiką Prancūziją ji valdė kaip regentė.

1533 metais, būdama keturiolikos metų Kotryna ištekėjo už antrojo Pranciškaus I ir Klaudijos sūnaus Henriko. Pasikeitusi vardą į jo prancūzišką versiją, Kotryna, kaip Henriko II žmona, 1547–1559 m. buvo Prancūzijos karalienė. Savo valdžios laikotarpiu, Henrikas neįsileido Kotrynos į valstybės valdymą, tačiau suteikė daug malonių savo favoritei Dianai de Puatjė, kuri jam turėjo didžiulę įtaką. Mirus Henrikui II, Kotryna įsiliejo į politinį šalies gyvenimą kaip silpno penkiolikmečio savo sūnaus Pranciškaus II motina. Jam mirus 1560 metais, ji tapo savo dešimtmečio sūnaus Karolio IX regente, jai buvo suteiktos pašalinimo galios. Po Karolio mirties 1574 metais Kotryna atliko svarbų vaidmenį savo trečiojo sūnaus Henriko III valdymo metu. Jos patarimais Henrikas nebesivadovavo likus vos keliems mėnesiams iki Kotrynos mirties.

Visi trys Kotrynos sūnūs Prancūziją valdė beveik nuolatinio pilietinio ir religinio karo metu. Problemos, su kuriomis susidūrė monarchija buvo sunkios ir painios, tačiau Kotryna Mediči sugebėjo išlaikyti monarchijos ir valdžios institucijų funkcijas bent jau minimaliu lygiu. Iš pradžių Kotryna išsprendė maištaujančių protestantų (hugenotų) problemą, padarydama tam tikrų nuolaidų. Tačiau ji nesugebėjo perprasti protestantiškų religinių problemų. Vėliau ji sugrįžo prie griežtos politikos hugenotų klausimu. Dėl to ji buvo kaltinama perdėtu persekiojimu, prisidengiant savo sūnaus karaliaus vardu. Garsiausias to atvejis buvo 1572 m. Šventojo Baltramiejaus nakties skerdynės, kurių metu Paryžiuje ir visoje Prancūzijoje buvo nužudyta tūkstančiai hugenotų.

Kai kurie istorikai išteisina Kotryną dėl blogiausių karūnos sprendimų, nors jos žiaurumo įrodymus galima pamatyti jos laiškuose. Iš tikrųjų jos įtaką visuomet ribojo pilietinių karų padariniai. Dėl to jos politiką galima laikyti beviltišku bandymu bet kokia kaina išlaikyti Valua dinastiją valdžioje, o jos globą menams – būdu išaukštinti monarchiją, kurios prestižas greitai prastėjo. Abejotina, ar be Kotrynos jos sūnūs būtų sugebėję išlikti valdžioje. Metai, kada jie valdė, vadinami „Kotrynos Mediči amžiumi". Anot jos biografo Marko Streidžo, Kotryna buvo galingiausia moteris XVI amžiaus Europoje.

Biografija

Urbino kunigaikščio Lorenco de Medičio (1492–1519 m.) duktė. Paskutinių trijų Valua dinastijos karalių motina. 1533 m. ištekėjo už Orleano kunigaikščio, kuris 1547 m. tapo Prancūzijos karaliumi Henriku II. Vaikai:

• Pranciškus II (1544–1560 m.), 1559–1560 m. Prancūzijos karalius
• Elžbieta Valua (1545–1568 m.), jos vyras Ispanijos karalius Pilypas II Habsburgas
• Klaudija (1547–1575 m.), jos vyras Karolis III Lotaringietis
• Liudvikas (1549–1550 m.)
• Karolis IX (1550–1574 m.), 1560–1574 m. Prancūzijos karalius
• Henrikas Valua (1551–1589 m.), 1574–1589 m. Prancūzijos karalius
• Margarita de Valua (1553–1615 m.), jos vyras Prancūzijos karalius Henrikas IV Burbonas
• Pranciškus Valua (1555–1584 m.), Alansono ir Anžu kunigaikštis
• Viktoras ir Žana (1556 m.)

Valdymas

Mirus vyrui, vėliau ir jo įpėdiniui pirmagimiam sūnui Pranciškui II, 1560–1563 m. Kotryna buvo antrojo sūnaus Karolio IX regentė, be to, ir vėliau turėjo didžiulę įtaką Prancūzijos politikoje.

Iš pradžių mėgino laviruoti tarp hugenotų ir katalikų šalininkų, vieną dukterų ištekino už uolaus kataliko Ispanijos karaliaus Pilypo II, kitą – už protestanto Henriko Navariečio. Per 1562 m. kilusius Prancūzijos vidaus religinius karus dažniausiai rėmė katalikus. 1572 m. paskatino hugenotų žudynes, surengtas Baltramiejaus naktį.

Greta politinės veiklos pasižymėjo menų globa: inicijavo Tiuilri rūmų, vieno iš Luvro muziejaus pastatų statybą. Kotrynos asmeninėje bibliotekoje surinkti rečiausi Renesanso Prancūzijos rankraščiai.

Šaltiniai

Literatūra

• Jean-Hippolyte Mariéjol, Catherine de Médicis, Hachette, 1920. Réédition: Tallandier, coll. « Biographie », 2005. 646 p. – (ISBN 2-84734-226-5).
• Jean Héritier, Catherine de Médicis, Paris, 1937.
• Jacques Castelnau, Catherine de Médicis, Paris, Hachette, 1954.
• Nicola Mary Sutherland :
  • The French Secretaries of State in the Age of Catherine de Medici, Londres: Athlone Press, 1962.
  • Catherine de' Medici and the Ancien Régime, Londres: Historical Association, 1966. Réédition dans Princes, Politics and Religion, 1547–1589, Londres: The Hambledon Press, 1984. (pp. 31-54)
  • The Legend of the Wicked Italian Queen », in Princes, Politics and Religion, 1547-1589, Londres : The Hambledon Press, 1984. (pp.237-248)
• Ivan Cloulas, Catherine de Médicis, Fayard, 1979 - (ISBN 2-213-00738-1).
• Ivan Cloulas : Catherine de Médicis: Le destin d'une reine, Ed.: Tallandier, 2007, (ISBN 2-84734-418-7)
• Jean Orieux, Catherine de Médicis ou La Reine noire, Flammarion, collection « Grandes Biographies », 1986. Hagiographie très romancée, comportant de nombreuses inexactitudes.
• Janine Garrisson, Catherine de Médicis : l'impossible harmonie, Payot, collection « Portraits intimes », 2002. 165 p. - (ISBN 2-228-89657-8).
• Robert Jean Knecht, Catherine de Médicis. Pouvoir royal, Amour maternel, Le Cri, collection « Histoire », 2003. 352 p. - (ISBN 2-87106-317-6).
• Jean-François Solnon, Catherine de Médicis, Perrin, 2003 - (ISBN 2-262-01834-0).
• Denis Crouzet, Le haut cœur de Catherine de Médicis. Une raison politique aux temps de la Saint-Barthélemy, Albin Michel, collection « Histoire », 2005 - (ISBN 2-226-15882-0).
• Thierry Wanegffelen, Catherine de Médicis : le pouvoir au féminin, Payot, collection « Biographie Payot », 2005. 444 p. – (ISBN 2-228-90018-4).
• Patronnes et mécènes en France à la Renaissance, études réunies par Kathleen Wilson-Chevalier, Publications de l’université de Saint-Etienne, 2007.

Nuorodos

Henrikas Valua (lenk. Henryk III Walezy; pranc. Henri III Valois; 1551 m. rugsėjo 19 d. Fontenblo, Prancūzija – 1589 m. rugpjūčio 2 d. Sen Klu) – paskutinis Valua dinastijos Prancūzijos karalius (1574–1589 m.) ir trumpu laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos valdovas.

Henriko Valua vaikystė

Henrikas Valua – ketvirtasis Prancūzijos karaliaus Henriko II ir Kotrynos de Mediči sūnus. Gimė Aleksandro Eduardo vardu. 1560 m. tapo Angulemo ir Orleano kunigaikščiu, o 1566 m. Anžu kunigaikščiu. 1564 m. gavo Henriko vardą. Jis buvo karališkosios armijos vadu religiniuose karuose prieš hugenotus. Valua buvo vienas iš pagrindinių Šv. Baltramiejaus žudynių organizatorių.

Rinkimai į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostus

Kandidatų į sostą buvo nemaža. Lietuvos didžiūnai (Chodkevičiai ir Radvilos) rūpinosi išrinkti imperatoriaus Maksimiliano II (vok. Maximilian II) sūnų Ernstą (vok. Erzherzog Ernst:), o smulkieji bajorai buvo linkę rinkti Rusijos carą Ivaną IV Rūstųjį (rus.: Иван Грозный), tuo būdu tikėdamiesi išvengti sunkaus karo su juo. Savo kandidatūrą siūlė ir Žygimanto Augusto sesers Kotrynos vyras – Švedijos karalius Jonas III (Johan III), tačiau labiausiai rūpinosi gauti sostą Prancūzijos karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua. Pastarasis ir laimėjo, nes jo reikalavimai buvo mažiausi ir jis sutiko su visomis sąlygomis. Išrinkus lenkams, taip pat jį paskelbė savo didžiuoju kunigaikščiu ir lietuviai. Tik jie paskelbė Henriko išrinkimą atskirai nuo lenkų ir apie tai pranešė jam į Paryžių per atskirą savo delegaciją, – nors, pagal Liublino unijos aktą, viskas turėjo būti daroma bendrai su lenkais.

Naujojo karaliaus aktai

Šioje pirmojoje elekcijoje buvo nustatyti visi formalumai, taikomi ir vėliau renkamiems karaliams bei kunigaikščiams. Pirmiausia buvo surašytas karaliaus vardu tam tikras raštas, vėliau vadinamas Henriko artikulais. Tai yra tarytum karaliaus sutartis su jį renkančia bajorija. Jame karalius pirmiausia pasižada: niekada nesiekti padaryti sostą paveldimu ir garantuoja, kad po jo mirties bajorija galės pati laisvai išsirinkti sau naują karalių, paskui patvirtinama Varšuvos disidentų konfederacija, garantuojama, kad seimai būsią šaukiami ne rečiau, kaip kas 2 metai, kad karalius saugosiąs krašto sienas, kad be seimo nutarimo nešauksiąs į karą visos bajorijos, o karo nepradėsiąs ir taikos nedarysiąs be senato nutarimo. Kitaip tariant, tai yra suglausta valstybės konstitucija, kuri vėliau būdavo patvirtinama visų naujųjų karalių ir išliko iki Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės pabaigos.

Be vadinamųjų Henriko artikulų, naujajam karaliui dar buvo pateiktos sąlygos, liečiančios jį patį. Jos buvo surašytos kitam rašte, vadinamam „pacta conventa“. Toksai aktas „pacta conventa“ vėliau būdavo pateikiamas kiekvienam naujam karaliui ir kiekvienam valdovui teikiamosios sąlygos bent kiek skirdavosi. Henrikas įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų, gyventi santarvėje su Prancūzija, apmokėti Žygimanto Augusto skolas, karo atveju savo pinigais pasamdyti kariuomenę, įsteigti laivyną, leisti Lietuvos ir Lenkijos pirkliams prekiauti Prancūzijoje, apmokėti senatorių išlaidas tarpuvaldžio metu, pakelti Krokuvos akademijos mokslo lygį, iš savo lėšų apmokėti 1000 bajorų vaikų studijas Prancūzijos ir Krokuvos universitetuose, neparsivežti jokių svetimšalių, vesti Žygimanto Augusto seserį Oną. Šie abu aktai buvo ne kas kita, o tik bajorijos sutartis su karalium. Karaliui prisiimtų sąlygų nevykdant, Henriko artikulai leido jo neklausyti (tas punktas paprastai vadinamas „de non praestanda oboedientia“ – apie atsisakymą nuo paklusnumo).

Karūnacija ir valdymo mėnesiai Abiejų tautų respublikoje

Henrikas per savo atstovą elekciniame seime sutiko su visomis keltomis sąlygomis. Lenkų ir lietuvių delegacijoms atvažiavus į Paryžių, pats Henrikas ir jo brolis Karolis IX stengėsi kai kuriuos punktus pakeisti, bet, delegacijoms nenusileidus, su viskuo sutiko ir prisiekė. 1573 m. birželio 19 d. Henrikas Valua tapo Abiejų Tautų respublikos karaliumi. Tiesa, naujasis monarchas neskubėjo palikti gimtosios Prancūzijos. Laukdamas savo brolio (ir karaliaus) mirties, Henrikas ilgokai užtruko kelionėje. Pagaliau atvykęs į Vavelį 1574 vasario 21 dieną jis buvo oficialiai karūnuotas Krokuvoje. Dienas čia dažniausiai leido puotaudamas ir pramogaudamas, nevengdamas iššvaistyti didelių iždo lėšų. Jam taip pat nelabai rūpėjo ir valstybės reikalai. Valua nepatiko nei Abiejų Tautų Respublikos klimatas, nei papročiai. Savo pažadų vesti Žygimanto Augusto seserį Oną, nors jam tebebuvo tik 23 m., o jai 50 m., nepaisė, vedybas vis atidėliojo ir svajojo valdyti taip, kaip buvo valdoma Prancūzija, t. y. absoliučia monarchija. Dėl to Lenkijoje, o iš dalies ir Lietuvoje, pradėjo kilti nepasitenkinimas. Tačiau tas nerimas greitai pasibaigė. Karaliavęs vos 5 mėnesius, Henrikas iš mamos gauto laiško gegužės 14 dieną sužinojo, kad mirė jo brolis Karolis IX. Po keturių dienų, slapta, niekam nieko nesakęs, jis išvyko į Prancūziją kur ir sėdo į sostą (jis ten karaliavo Henriko III vardu, kuris žinomas kaip vienas iš blogiausių Prancūzijos karalių). Kai senatorių reikalaujamas jis atgal nebegrįžo iki nustatytos 1575 gegužės 12 dienos, buvo paskelbtas naujas tarpuvaldis (1575 m.), ir buvo pradėta ruoštis kito karaliaus rinkimams. Lietuvos DK šis valdovas nė sykio neaplankė.

Prancūzijos karalius Henrikas III

Henrikas Valua slapčia pabėgo iš Lenkijos, 1575 m. Reimso katedroje buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumi. 1576 m. ir tapo Henriku III (Henry III). Beaulieu ediktu 1576 m. karalius suteikė hugenotams tikėjimo laisvę. Tai sukėlė prokatalikiškų jėgų pasipriešinimą. Priešų buvo priverstas palikti Paryžių. 1589 m. rugpjūčio 1 d. sužeistas Žako Klemeno, dominikonų dvasininko, netrukus mirė. Palaidotas Sen Deni bazilikoje. Kadangi nepaliko palikuonių, užbaigė Valua dinastiją, o į Prancūzijos sostą atėjo Burbonai.

Literatūra

• A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. – ISBN 5-420-00631-6

Šaltiniai

Nuorodos