New Wave – roko žanras, kuris egzistavo nuo 8 dešimtmečio pabaigos iki 9 dešimtmečio pabaigos. Jis kilo iš pankroko kaip atsakas į to meto populiarią muziką. New Wave sujungė daug rokenrolo įtakotų stilių iš priešhipinės eros, ska, regio, elektroninės muzikos ir kt.

Apžvalga

Sąvoka New Wave yra didelio nesusipratimo šaltinis. Ją pristatė Sex Pistols vadybininkas Malcolm McLaren 1976 m. Didžiojoje Britanijoje kaip alternatyvą, taip pat priskiriamą punk. Sąvoka priminė avangardą, stilingą pranc. new wave judėjimą 7-ajame dešimtmetyje. Pavadinimą greitai paėmė britų punk mėgėjų žurnalas Sniffin‘ Glue, o vėliau ir muzikos industrija. Taip sąvoka New Wave buvo sukeistas su sąvoka punk.

Jungtinėse Amerikos Valstijose Seymour Stein, ieškojo sąvokos, kuri apibūdintų jo naujausias grupes. Kadangi dauguma radijo stočių, esančių JAV, patarė savo klientams nesivadinti pankroko grupėmis, o disko populiarumas irgi blėso, Steinas pasirinko pavadinimą New Wave. Jo naujosios grupės, kaip Ramones ir Talking Heads buvo eksperimentinės.

Greitai klausytojai pradėjo atskirti šio žanro atlikėjus nuo tikrų pankų. Muzikos žurnalistas Charles Shaar Murray, rašęs apie Boomtown Rats, suprato, kad New Wave tapo industrijos muzikantų gaudyklė, kuri buvo susijungusi su pankroko judėjimu, bet taip pat ir skyrėsi nuo jo.

Muzika, kuri sekė anarchisčių grupių moralinį Sex Pistols veidą, buvo apibrėžiamos kaip pankrokas. Muzikos kūriniai, kuriuose buvo linkstama eksperimentuoti, kurių tekstai buvo sudėtingi, buvo priskiriami New Wave kategorijai. Į tą kategoriją pateko ir muzikantai, 8-o dešimtmečio viduryje priskirti britų rokeriai – Ian Dury, Nick Lowe, Eddie and the Hot Rods ir Dr Feelgood. Taip pat į New Wave pateko Patti Smith ir Blondie, bei dainininkai, dainų tekstų kūrėjai, tokie kaip Elvis Costello, Tom Robinson, ir Joe Jackson. Taip pat daug atlikėjų, kurie iš pradžių buvo vadinami pankrokeriais, buvo priskirti New Wave kategorijai (Dead Boys, Ramones, Talking Heads ir The Runaways).

Vėliau New Wave reiškė mažiau triukšmingą, daugiau pop muziką, o post-punk buvo naudojamas apibrėžti tamsesnes, mažiau pop įtakos turinčias grupes kaip Siouxsie & the Banshees, The Cure, Soft Cell, ir The Psychedelic Furs. Pankrokas, New Wave ir post – punk turėjo kai ką bendro: energingą reakciją į populiariąją 8-o dešimtmečio muziką.

Tom Petty prisiėmė laurus už New Wave sukūrimą. Jis buvo pasakęs žurnalistams, kad jam yra sunku apibrėžti jo grupės The Heartbreakers stilių, nes jie nepriklausė pankrokui, bet taip pat norėjo save priskirti prie Elvis Costello ir Sex Pistols.

New Wave samprata JAV

New Wave Jungtinėse Amerikos Valstijose yra populiari sąvoka, apibrėžianti muziką, kuri kilo 8-o dešimtmečio pabaigoje ir išpopuliarėjo 1982–1983 m. – laikotarpį, pavadintą „antrąja britų muzikine invazija“, kai New Wave grupės pasiekė populiariausių įrašų sąrašų viršūnę. Atlikėjai Elvis Costello, The Police, Gary Numan, ir Squeeze atitiko žanro apibrėžtį. Pradedant 9-o dešimtmečio pradžia ir iki maždaug 1987 m. terminas New Wave Amerikoje buvo vartojamas apibrėžti naujus pop/rock atlikėjus, ypač tuos, kurie naudojo sintezatorių. Pavyzdžiai galėtų būti Duran Duran, A Flock of Seagulls, Depeche Mode, Eurythmics, The Fixx, Adam and the Ants, Tears For Fears, Human League, Naked Eyes ir Culture Club.

Atgimimas

XX a. pabaigoje britų muzikos žurnalas NME sugrupavo kartu daug gitaromis paremtų grupių į sunkų stilių New Wave of New Wave. Šios grupės S*M*A*S*H, These Animal Men, Elastica ir Echobelly, pasiėmė 8-o dešimtmečio New Wave.

Daug indie rock grupių vėl išpopuliarino New Wave, kaip post – punk atgimimo dalį. Tos grupės buvo Kaiser Chiefs, Franz Ferdinand, The Killers, The Bravery ir Naujojo Orleano Mute Math. Taip pat New Wave grįžimą paskatino Squeeze susijungimas.

Mada

New Wave mados buvo atsakas į 7-o dešimtmečio hipių stilių. Taip platėjančios kelnės ir ilgų plaukų mada buvo pakeista labiau aptemptais drabužiais ir trumpesnių plaukų, dažnai skiauterių mada. Tos mados primena rokenrolo laikotarpio aprangą.

Buvo norima iškelti sintetines medžiagas. Tai apėmė elastano ir ryškių spalvų naudojimą, labai išpopuliarėjusius pigius papuošalus ir ornamentus. Kaip mados judėjimas New Wave įtraukė postmodernizmą ir popartą. Taip pat svarbi New Wave mados atšaka buvo New Romantic judėjimas.

Stiliai

• 2 Tone
• Pub rock
• Synthpop
• Electropop
• Mod Revival
• Power pop
• La Movida Madrileña

Lygiagretūs judėjimai

• Coldwave
• Darkwave
• Neue Deutsche Welle
• No Wave

Duran Duran – New Wave stiliaus britų popmuzikos grupė. Jos muzika priskiriama 80-ųjų rokui. Žinoma lengvai įsiminamomis, sintezatorių garsų prisodrintomis dainomis ir nuotaikingais muzikos klipais. Duran Duran yra viena iš New Romantic grupių, sulaukusių komercinės sėkmės. Dažnai vadinama devintojo dešimtmečio grupe, nepaisant to, kad jie sėkmingai įrašinėjo naujas dainas, kurios neblogai pasirodydavo topuose tris dešimtmečius.

Diskografija

Albumai

• Duran Duran (1981 m. birželio 15 d.)
• Rio (1982 m. gegužės 10 d.)
• Seven and the Ragged Tiger (1983 m. lapkričio 21 d.)
• Arena (1984, live)
• Notorious (1986 m. lapkričio 18 d.)
• Big Thing (1988 m. spalio 18 s.)
• Liberty (1990 m. rugpjūčio 20 d.)
• Duran Duran (1993 m. vasario 23 d.)
• Thank You (1995 m. kovo 27 d.)
• Medazzaland (1997 m. spalio 14 d.)
• Pop Trash (2000 m. birželio 19 d.)
• Astronaut (2004 m. spalio 11).
• Red Carpet Massacre (2007 m.).
• All You Need Is Now (2010 m.).
• Paper Gods (2015 m.).
• Future Past (2021 m.).

Nuorodos

• Oficiali svetainė
• Grupės istorija ir chronologija

Speak & Spell – pirmasis, debiutinis, britų grupės Depeche Mode studijinis albumas, išleistas 1981 metais.

Apie albumą

Albumas pasirodė 1981 Spalio 5 d. Albume 11 dainų. Pirmasis singlas, pristatęs albumą – Dreaming Of Me. Po Dreaming Of Me grupė išleido dar du singlus – New Life ir Just Can't Get Enough.

Visoms dainoms žodžius bei muziką sukūrė Vince'as Clarke'as, išskyrus Tora! Tora! Tora! ir Big Muff, kurias sukūrė Martin'as Lee Gore'as.

Dainos

Albumo dainos

1. „New Life“ – 3:43
2. „I Sometimes Wish I Was Dead“ – 2:14
3. „Puppets“ – 3:55
4. „Boys Say Go!“ – 3:03
5. „Nodisco“ – 4:11
6. „What's Your Name?“ – 2:41
7. „Photographic“ – 4:44
8. „Tora! Tora! Tora!“ – 4:34
9. „Big Muff“ – 4:20
10. „Any Second Now (Voices)“ – 2:35
11. „Just Can't Get Enough“ – 3:40

Singlai

1. „Dreaming Of Me“
2. „New Life“
3. „Just Can't Get Enough“

Kita informacija

• Tai – debiutinis grupės albumas. Jame pagrindinis žodžių bei muzikos autorius buvo Vince'as Clarke'as, po albumo išleidimo nusprendęs palikti grupę. Vėliau jis tęsė muzikinę kūrybą iš pradžių kartu su grupe Yazoo, o vėliau – su Erasure.
• Fanai laiko šį albumą New romantic ar netgi Pop stiliaus albumu.
• Singlo New Life vinilo versijos viršelyje panaudotas ispanų siurrealisto Salvadoro Dali paveikslo „Geopolitical Child Watching the Birth of the New Man“ motyvas.

Nuorodos

• Depeche Mode dot com
• Albumo informacija
• Depeche Mode LT
• Depeche Mode diskografija
• Depeche Mode diskografija

The Twins (angl. „Dvyniai“) – vokiečių elektroninės muzikos duetas, susikūręs 1980 m. Viena pirmųjų ir populiariausių 9-ojo dešimt. ne iš Anglijos kilusių synthpop grupių.

Nariai

Grupę sudaro du nariai – Sven Dohrow ir Ronny Schreinzer, pažįstami nuo mokyklos laikų, kuomet vienas jų gitara, kitas būgnais grojo mėgėjiškose grupėse. Prabėgus keleriems metams po mokyklos baigimo, 1980 m. įsigiję sintezatorius, nusprendė susiburti į bendrą grupę – duetą ir kurti elektroninę muziką, kuri patiko jiems abiem.

Ronny Schreinzer (g. 1958 m. kovo 21 d. Berlyne) – grupės vokalistas, taip pat groja klavišiniais, būgnais ir gitara. Šviesiaplaukio atlikėjo hobi – valgio gaminimas bei kompiuteris, mėgstamiausia spalva – juoda, gyvūnas – šuo.

Sven Dohrow (g. 1957 m. rugsėjo 28 d. Berlyne) groja klavišiniais bei gitara. Tamsiaplaukio atlikėjo hobi – sportas (dviračiai, golfas), mėgstamiausia spalva – mėlyna, gyvūnas – papūga.

Grupės nariai savo įkvėpėjais vadina tokius „New Romantic“ muzikinio stiliaus atlikėjus kaip Gary Numan, Tubeway Army, Ultravox, O.M.D. bei ankstyvieji Depeche Mode.

Biografija

Pasivadinti The Twins (Dvyniai) grupės nariai nusprendė iš karto, nors nėra susiję jokiais giminystės ryšiais. Savo pasirinkimą atlikėjai grindžia muzikinio kūrybos proceso pagrindu: jie dirba ir viską kuria drauge kaip broliai dvyniai – yra ne tik muzikantai (groja visais instrumentais, kuriuos naudoja savo kūriniuose), dainų tekstų bei muzikos kūrėjai, bet ir prodiuseriai, remiksuotojai bei aranžuotojai, kas jų karjeros pradžioje, 9-ajame dešimt. buvo labai neįprasta. Tuo laiku, kuomet vokiškai kalbančiose šalyse klestėjo NDW („Neue Deutsche Welle“) stilius, buvo neįprastas ir The Twins pasirinkimas dainuoti tik angliškai, tačiau muzikantai nusprendė, kad jų muzikinį stilių geriausiai atspindi būtent angliški dainų tekstai. Nuo 2-ojo albumo grupės nariai ėmė bendradarbiauti su dainų tekstų kūrėju – britu Tim Dowdall ir įrašinėti dainas pirmoje nuosavoje įrašų studijoje.

Jau pirmasis grupės singlas „The Desert Place“ Vokietijoje tapo diskotekų hitu. Šis singlas pateko ir į JAV „Billboard“ šokių muzikos topus, o sekančiais metais šiame hitparade singlas „Face To Face (Heart To Heart)“ pakilo į Top-20.

Didžiausios sėkmės grupė susilaukė Italijoje, kur šiek tiek daugiau nei per vienerius metus net 3 jų dainos tapo Top-10 hitais – „Face To Face (Heart To Heart)“ – Nr.5, „Not The Loving Kind“ – Nr.9 ir „Ballet Dancer“ – Nr.3 (pastaroji daina tapo vienu iš pačių geriausiai Italijoje perkamų 1983 m. singlų). Dėl šio fakto grupė neretai klaidingai priskiriama prie Italo disco stiliaus atlikėjų ir jos dainos dažnai įtraukiamos į tokio tipo muzikos rinkinius. Kitais žymiais grupės kūriniais tapo dainos „Love System“ bei „Love In The Dark“, kurias iki šiol mielai groja laiko patikrintos muzikos radijo stotys bei 80-ųjų metų muzikos diskotekos. 2003 m. „Ballet Dancer“ vėl pateko į daugybės šalių populiariausių dainų topus, šokių muzikos grupei Master Blaster išleidus jos koverį.

The Twins yra surengę nemažai koncertinių turne. Siekiant pasirodymų kokybės, jų metu scenoje gyvai grojančios grupės sudėtyje viso pasirodydavo du sintezatoriais grojantys muzikantai, būgnininkas, saksofonistas bei dvi „back“ vokalistės. Pažymėtina, kad 1987 m. grupė surengė eilę koncertų tuometinėje Tarybų Sąjungoje, o Maskvoje bei Leningrade grojo 120-čiai tūkst. žiūrovų.

1995 m. gausių grupės gerbėjų prašymu CD pavidalu buvo perleisti skaitmeniniu būdu atnaujinti visi ankstesni grupės albumai.

Nors kol kas paskutinis studijinis albumas pasirodė dar 1993 m., grupė niekada nebuvo oficialiai išsiskyrusi ir retkarčiais vis dar koncertuoja bei leidžia rinktinius albumus ir remiksuotas dainas. Ir nors grupės nariai daugiausia laiko praleidžia savo įrašų studijose bei leidybinėje kompanijoje, prodiusuodami kitus atlikėjus, jie teigia įrašinėjantys ir naujas dainas, neatmesdami galimybės kada nors išleisti naują grupės The Twins albumą.

Diskografija

Plačiau žiūr. The Twins diskografija

Studijiniai albumai

Nuorodos

• Oficialus The Twins tinklalapis
• Oficialus grupės YouTube kanalas^{[neveikianti nuoroda]}
• The Twins forumas^{[neveikianti nuoroda]}

Andrė Riju (ol. André Léon Marie Nicolas Rieu; g. 1949 m. spalio 1 d. Mastrichte) – Nyderlandų dirigentas ir smuikininkas, spaudoje vadinamas „Valso karaliumi“ po Johano Štrauso.

Biografija

Mokėsi Lježe, po to Mastrichte, 1977 m. baigė Briuselio konservatoriją. Tarp Rieu mokytojų buvo André Gertler ir Herman Krebbers. Grojo antru smuiku savo tėvo vadovaujamame Limburgo simfoniniame orkestre.

Įkūręs Mastrichto solinį orkestrą, pradžioje susidedantį vos iš kelių muzikantų, Rieu grojo su jais olandų senelių namuose, atlikdamas Vienos valsą. 1987 m. Rieu įkūrė Johano Štrauso orkestrą, pradžioje jį sudarė 12 atlikėjų. 1992 m. orkestras įrašė pirmąjį diską „Linksmų Kalėdų“ (angl. Merry Christmas). 1994 m. Antrojo valso iš Dimitrijaus Šostakovičiaus Siuitos estradiniam orkestrui įrašas Rieu ir jo naująjį kolektyvą išgarsino visuose Nyderlanduose, o antrasis albumas „Štrausas ir kompanija“ (angl. Strauß & Co.) nacionaliniuose muzikos topuose išsilaikė apie metus.

Toliau Rieu su savo orkestru plačiai gastroliavo po pasaulį, išleisdamas iki septynių studijinių ir koncertinių albumų per metus, padidino orkestro sudėtį iki 50–55 muzikantų. Iki 2008 m. buvo parduota apie 27 milijonus jo albumų.

Diskografija

Išnašos

Nuorodos

• Oficiali svetainė
• Oficialus kanalas Youtube

The Human League – Anglijos synthpopo muzikos grupė, kuri susikūrė 1977 m. Iš pradžių grupė šliejosi prie New Wave muzikos krypties, ypač įtakota Kraftwerk. Tačiau ėmus kūryboje labiau dominuoti Philip Oakey vokalinėms partijoms grupė perėjo prie synthpopo. Nesutikdami su nauja grupės kryptimi pirminiai grupės įkūrėjai Martyn Ware ir Ian Craig Marsh pasitraukė 1980 m. ir įkūrė naują grupę Heaven 17. Vokalistas Philip Oakey ir 1980 m. prisijungusios Susanne Sulley ir Joanne Catherall tapo grupės veidu, išlikusiu iki pat šių dienų.

1981 m. grupė išleido kanoninį synthpopo albumą „Dare“ (JK – 1 vieta, JAV – 3). Daina „Don’t You Want Me“ (JK – 1 vieta, JAV – 1) tapo vienu didžiausių visų laikų elektroninės muzikos hitų, o pati grupė – apskritai pirmąja pop grupe, kurios muzikoje naudojami vien elektroniniai garsai ir seimplai, pasiekusi visuotinio tarptautinio populiarumo. Albume, taip pat, žiba dainos kaip „Open Your Heart“, „The Sound of the Crowd“, „Love Action“.

Po „Dare“ The Human League daugiau niekuomet nepasiekė tokių kūrybinių ir populiarumo viršūnių, tačiau nenutraukė aktyvios muzikinės veiklos ir karts nuo karto pasižymėdavo vienetiniais talento blyksniais kaip dainomis „The Lebanon“(1984), „Human“(1986), „One Man in My Heart“(1995). 1984 m. su Philip Oakey sukurta daina „Together In Electric Dreams“ paprastai priskiriama The Human League.

Nariai

• Philip Oakey – vokalas;
• Susanne Sulley – vokalas, prit. vokalas (nuo 1980);
• Joanne Catherall – prit. vokalas (nuo 1980);
• Martyn Ware – klavišiniai (iki 1980);
• Ian Craig Marsh – klavišiniai (iki 1980);
• Philip Adrian Wright – klavišiniai (iki 1986);
• Ian Burden – klavišiniai (1980–1986);
• Jo Callis – klavišiniai, gitara (1981–1986).

Diskografija

• 1979 Reproduction
• 1980 Travelogue
• 1981 Dare
• 1984 Hysteria
• 1986 Crash
• 1990 Romantic?
• 1995 Octopus
• 2001 Secrets
• 2005 Live at the Dome (koncertinis)
• 2011 Credo

Nuorodos

• Allmusic apie The Human League: biografija, reviu

Gustavas Maleris (vok. Gustav Mahler, 1860 m. liepos 7 d. – 1911 m. gegužės 18 d.) – austrų kompozitorius ir dirigentas, laikomas vienu žymiausių vėlyvojo romantizmo atstovų. Garsėjo savo didelės apimties kūriniais.

Kūrybos apžvalga

Daugiausiai kūrė simfonijas ir dainų ciklus. Viso sukūrė 10 simfonijų (paskutinė nepilna) ir apie 50 dainų. Vienas jo garsiausių kūrinių yra „Aštuntoji simfonija“, dar vadinama „Tūkstančio atlikėjų simfonija“. Jai atlikti reikalingi: 8 dainininkai, 2 dideli chorai, vaikų choras, 50 styginių, 40 pučiamųjų, vargonai, fisharmonija, 5 arfos, fortepijonas ir daug įvairių mušamųjų. Dar G. Maleris garsėjo iki tol dar nekurtomis simfonijomis, pvz., „Simfonija altui“ buvo sukurta balsui, o ne orkestrui kaip tas buvo priimtina anksčiau, kūrė daug dainų pagal senąsias kinų eiles iš VIII–IX a.

Ilgą laiką G. Maleris buvo žinomas visų pirmą kaip vienas geriausių savo kartos Europos dirigentų. Jo lėto veiksmo simfonijos publikos nebuvo priimamos palankiai, o fašistinėje Vokietijoje jo muzika dėl kompozitoriaus žydiškos kilmės buvo draudžiama. Įvertinimo ir pasaulinio populiarumo G. Malerio muzika sulaukė XX a. antroje pusėje. Jo kūryba laikoma svarbia jungtimi tarp vėlyvojo romantizmo ir ankstyvojo XX a. pr. modernizmo muzikos.

Biografija

Gustavas Maleris gimė 1860 m. liepos 7 d. Kalištės kaime Bohemijoje, tuometinėje Austrijos imperijoje. Jo tėvai buvo vokiškai kalbantys žydai čekiškose žemėse ir G. Maleris visuomet vaikystėje jautė aplinkos svetimumą ir vėliau patyrė antisemitizmo apraiškas. Jo tėvas buvo spirito gamintojas ir laikė taverną. 1861−1870 m. šeima gyveno Jiglau. Gustavas pramoko groti pianinu ir 1870 m. būdamas vos 10 metų amžiaus pravedė pirmąjį savo viešąjį rečitalį Jiglau. Tuo metu parašė pirmuosius savo kūrinius. 1871 m. G. Maleris trumpai lankė gimnaziją Prahoje, po ko grįžo į Jiglau. 1875−78 m. studijavo Vienos konservatorijoje. Pianino jį mokė prof. Julius Epstein, harmonijos − prof. Robert Fuchs, kontrapunkto ir kompozicijos − prof. Theodor Krenn. Panašu, kad artimiausias iš mokytojų jam buvo Julius Epstein, taip pat žydų kilmės. G. Maleris lankėsi A. Bruknerio lekcijose, bet niekuomet nebuvo jo formaliu mokiniu.

Studijų metais G. Maleris gyveno labai skurdžiai, jis nuomojosi tą patį būstą su kitais muzikais: Rudolf Krzyzanowski ir Hugo Wolf, iki pastarasis buvo pašalintas iš konservatorijos. G. Maleris artimiau susipažino su A. Brukneriu po katastrofiško jo „Simfonijos Nr. 3“ atlikimo, kurį sabotavo orkestras ir publika palaipsniui išėjo iš salės pasiliekant tik keliems klausytojams. G. Maleris prisidėjo paruošiant A. Bruknerio simfonijos versiją pianinui. Tuomet Vienos muzikinėje aplinkoje vyko kova tarp J. Bramso ir R. Vagnerio muzikos gerbėjų. G. Maleris užėmė vagnerininko (kaip A. Brukneris) poziciją. 1878 m. G. Maleris baigė konservatoriją su keletu prizų už grojimą pianinu, tačiau jau tuomet apleido mintį tapti pianistu. Matęs grojant F. Listą ir A. Rubinšteiną, jis buvo įsitikinęs, kad neturi savybių virtuoziškam grojimui pianinu. 1878−79 m. lankė paskaitas Vienos universitete, 1879 m. dirbo privačiu pianino mokytoju Vienoje ir Vengrijoje. 1880 m. vasarą dirbo dirigentu Bad Halio kurorte (Austrija), 1881 m. užėmė operos teatro dirigento postą Laibache (Slovėnija), 1883 m. dirigavo Olomouco (Moravija) operos teatre. 1883−85 m. buvo Kaselio (Vokietija) dvaro teatro antruoju dirigentu. Kaselyje 1884 m. parašė pirmąjį savo reikšmingą kūrinį, dainų ciklą „Keliaujančio pameistrio dainos“ (Lieder eines fahrenden Gesellen).

1885 m. G. Maleris tapo antruoju dirigentu Vokiečių teatre (Landestheater ) Prahoje, 1886−88 m. − Leipcigo operos teatre. Jis tapo garsiu ir talentingu vertinamu dirigentu po 1888 m. diriguotos K. M. fon Vėberio operos „Trys pintos“. 1888−1891 m. G. Maleris užėmė Karališkosios vengrų operos dirigento postą Budapešte. 1889 m. mirė jo tėvas, motina ir sesuo Leopoldina. G. Maleris turėjo padėti keturiems jaunesniems savo broliams ir seserims. Tų pačių metų lapkričio 20 d. Budapešte įvyko jo „Simfonijos Nr. 1“ pirmosios versijos premjera, kuri įvertinta negatyviai. 1891−1897 m. G. Maleris buvo Hamburgo operos teatro dirigentu. 1892 m. publikuotas jo dainų rinkinys Lieder und Gesänge.

1897 m. vasario 23 d. G. Maleris priėmė katalikų tikėjimą. Tų pačių metų balandį paskirtas Vienos rūmų operos teatro kapelmeisteriu ir spalio 8 d. − jos direktoriumi. 1898 m. tapo Vienos filharmonijos orkestro dirigentu. Šie postai iškėlė G. Malerį tarp vienų įtakingiausių Europos muzikinės visuomenės veikėjų. Vienoje kompozitorius patyrė vietos muzikinės kultūrinės terpės antisemitizmą ir kritiką dėl jauno amžiaus (tapo operos direktoriumi 38-erių). 1902 m. sausį Vienoje įvyko jo „Simfonijos Nr. 4“ premjera. 1902 m kovo 9 d. G. Maleris vedė 20 metų jaunesnę Almą Šindler, kompozitoriaus A. fon Cemlinskio mokinę. Pora susilaukė dviejų dukterų: Marijos Anos (1902−1907) ir Marijos Justinos (1904−1988). 1902 m. birželį jo „Simfonijos Nr. 3“ atlikimas Krėfelde sulaukė sėkmės. 1901 ir 1904 m. vasaromis G. Maleris sukūrė dainas ciklui „Dainos apie mirusius vaikus“ (Kindertotenlieder). Jo muzika po truputį pradėjo sulaukti tiek kritikų, tiek publikos įvertinimo. „Simfonijos Nr. 5“ premjera įvyko 1904 m. Kelne, „Simfonijos Nr. 6“ − 1906 m. Esene ir „Simfonijos Nr. 7“ − 1908 m. Prahoje, visas jas diriguojant G. Maleriui.

1907 m. mirus dukteriai Marijai Anai, G. Maleriui diagnozuota širdies liga. Jis pasitraukė iš Vienos operos direktoriaus pareigų ir priėmė pasiūlymą diriguoti Metropoliteno operos teatre Niujorke (JAV), kur dirbo 1908−09 metais. 1908 m. paruošė dainų rinkinį „Žemės daina“ (Das Lied von der Erde) pagal vokiškai išverstus senovės kinų poezijos tekstus. 1909−1911 m. Niujorko filharmonijos orkestro dirigentas. 1910 m. Miunchene jis dirigavo savo „Simfonijos Nr. 8“ pirmąjį atlikimą. Tuo pat metu sužinojo, kad jo žmona Alma pradėjo romaną su Valteriu Gropijumi (už kurio vėliau ištekėjo). Šeimyninės krizės ištiktas kompozitorius buvo susitikęs su Z. Froidu ieškodamas patarimo. Gustavas Maleris mirė 1911 m. gegužės 18 d. Vienoje nuo bakterinio endokardito.

Šaltiniai

• Filler, Susan M. Gustav and Alma Mahler: A Research and Information Guide. Routledge, 2012, p. 9−10
• Franklin, Peter. Grove Music Online, 2001 Archyvuota kopija 2017-10-19 iš Wayback Machine projekto.

Išnašos

Nuorodos

• Encyclopaedia Britannica, 2008 06 04
• G. Malerio kūrinių partitūros svetainėje IMSLP
• Įrašų indeksas svetainėje Discogs.com
• Gustav Mahler svetainėje Last.fm

Indie rokas (angl. Indie rock, sutrumpinimas iš angl. „independent“ – nepriklausomas) – roko muzikos žanras, susiformavęs Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje XX a. 8 deš. Indie roko pavadinimas kilo iš to, kad daugelis šiuo stiliumi grojančių grupių nebuvo pasirašiusios kontraktų su didžiosiomis įrašų kompanijomis. Sąvoka „indie rock“ yra naudojama, kad apibūdintų didelę muzikantų ir stilių, susietų su roko muzika, įvairovę. Indie rokas gali varijuoti nuo sunkaus intensyviojo purvinojo roko iki eksperimentinių grupių ir pankfolko dainininkų. Ši samprata nėra atskiro žanro užuomina, ji greičiau apibūdina pačias grupes ir atlikėjus. Nors indie roko atlikėjai dažniausiai lieka žinomi tik savo šalyse ir yra priklausomi nuo turų, kai kurie pasiekia pasaulinį pripažinimą.

Istorija

Jungtinė Karalystė 8-as deš.

Po punk muzikos iškilimo 7-ajame deš., Jungtinėje Karalystėje susikūrė daug naujų muzikinių stilių. Kai kurie iš jų buvo palaikomi didžiųjų įrašų kompanijų ir asimiliavosi į pop muziką (pvz.: 2 Tone ir New Romantics). Tuo pat metu tokie atlikėjai kaip Felt, Joy Division ir The Fall išleido albumus nepriklausomose įrašų studijose, pavyzdžiui, „Creation Records“ ir „Factory records“. Per žurnalus arba per John Peel globą jie dažnai sulaukdavo maištininkų ir tradicijų neigėjų pripažinimo. Jų originalią ir keistą muziką pripažino ir mėgo mažos auditorijos. Muzikai padarė įtaką punk muzika, 6-o deš. pop muzika ir kontrkultūra, ir kartas nuo karto elektroninė muzika ir europietiškas pop. Ši atlikėjų ir muzikinių stilių įvairovė buvo žinoma kaip indie muzika, nes ji nebuvo randama muzikos industrijos ir ją retai transliuodavo komercinis radijas ar televizija. Bet vis tiek kitos grupės nesinaudojo įrašų studijomis, jie siuntė vienas kitam kasetes ir tikėjosi kada nors pasiekti kaustytojus per nepriklausomą žiniasklaidą.

The Smiths buvo sėkmingiausia kritikų pripažinta indie grupė per visą šį laiką. Jų singlai reguliariai pasiekdavo UK top 40, nepaisant, kad grupė dirbo su nepriklausoma įrašų studija ir buvo palaikoma nepriklausomos muzikos žiniasklaidos. Jų dainos turėjo savitas gitarų melodijas ir dainas, dainuojamas Mančesterio akcentu. Dainų žodžiai dažnai diskutavo apie tabu ir gėdinančias temas (meilė be atsako, vienišumo jausmas) lengvu išpažintiniu stiliumi, o parašytos buvo sąmojingai. Besitęsiantis The Smiths populiarumas ir jų įtaka Britpop grupėms, apibūdina indie muzika Jungtinėje Karalystėje. Vis dėlto 8-ajame deš. indie muzika turėjo didelę stilių įvairovę, su kuria buvo eksperimentuojama ir ji skyrėsi nuo vyraujančių muzikos krypčių.

JAV 8-as deš.

JAV, muzika vadinama indie rokas yra kilusi iš alternatyviojo roko, kuris buvo įkvėptas 7-o ir 8-o deš. judėjimų ir jų „pasidary pats“ etikos. 8-ajame deš. sąvoka „indie rock“ buvo iš dalies susijusi su įžūlia, iškraipyta, sunkia Hüsker Dü, Dinosaur Jr, Sonic Youth, Big Black ir kitų, muzika. Jie populiarino amerikietiškąjį indie, atskirdami jį nuo koledžo roko grupių kaip R.E.M., kuri dekadai einat į pabaigą, ėmė dirbti su stambiomis įrašų studijomis. 9-o deš. indie roko įkvėpimas buvo The Pixies, susikūrusi 8-deš. pabaigoje.

Jungtinė Karalystė 9-as deš.

9-ajame deš. indie roko grupės galima sakyti asimiliavosi į pagrindinę muzikos kultūrą, nes grupės dirbančios su nepriklausomomis įrašų studijomis ėmė pelnyti visuotinį pripažinimą. Dauguma indi muzikantų pasirašydavo su didžiosiomis įrašų kompanijomis arba pasirašydavo su nepriklausomomis, kurias vėliau nupirkdavo didžiosios ir taip jas įtraukdavo į muzikos industriją. Taip populiarūs ir įtakingi indie muzikantai įsiliejo į pagrindinę muzikinę srovę. Dauguma grupių, ypač Oasis, įsiliejo į srovę, norėdami atstovauti pagrindinės srovės britų pop muzikai. Sąvoka Britpop buvo uždedama nuo to laiko visiems Jungtinės Karalystės atlikėjams, dėl populiarios muzikos rūšies.

Tuo pačiu metu dingo daug „gerai žinomų“ atlikėjų. Šiuo laikotarpiu indie muzika neteko savo tapatybės kaip ne pagrindinės srovės muzikinis stilius. Nepriklausomos įrašų kompanijos ėmė netekti pinigų ir užsidaryti. Šis žanras buvo gan susijęs su komercinei gitaros-pop muzika. Vis dėlto, didėjantis prieinamumas prie instrumentų ir technologijos vėl leido žmonėms kurti originalią muziką be komercinės sėkmės ir nepatekti į pagrindinę muzikos srovę. Dauguma grupių toliau kūrė muziką senesniuoju indie stiliumi ir tenkinosi savo maža sėkme.

JAV 9-as deš.

XX a. 9-o deš. pirmojoje pusėje į pagrindinę muzikos srovę įsiveržė alternatyvusis bei purvinasis rokas su grupėmis, tokiomis, kaip Pearl Jam, Alice in Chains, Soundgarden ir Nirvana. Jie pasiekė komercinę sėkmę ir pasaulinį pripažinimą. Netrukus alternatyvusis žanras buvo komercializuotas, nes jis pritraukė daug stambių įrašų studijų. Šitaip sąvoka „alternative“ buvo imta naudoti apibūdinti grupes, kurios patenka į pagrindinę muzikos srovę, o „indie“ palikta apibūdinti muzikai nepatenkančiai į tą kategoriją.

Pagrindiniai indie roko žanrai 9-ajame deš.:

• Lo fi : Lou Barlow, Guided by Voices
• Noise Rock : Sonic Youth, Polvo, Melt-Banana, Half Japanese
• Riot Grrl : Le Tigre, Sleater Kinney, Free Kitten
• Math rock : Shellac
• Post rock : Mogwai
• Post Hardcore : Fugazi, Les Savy Fav
• Indie pop : Blonde Redhead, Enon

Po 2000 m.

Indie grupės patraukė daug įvairaus amžiaus koledžų studentų dėmesį. Dauguma indie grupių pagerino savo karjeras, pasisiūlydami pasirodyti nemokamuose koncertuose, rengiamuose universitetų ir koledžų. Taip kai kurios grupės rado savo sėkmę.

Jungtinė Karalystė po 2000 m.

Nuo 9-ojo deš. indie rokas Jungtinėje karalystėje turėjo dvi reikšmes. Populiaresnė reikšmė yra gitarų muzika, įkvėpta The Clash, The Smiths ir Oasis, kas yra dažnai labai populiaru ir komerciškai sėkminga. Sąvoka taip naudoja apibūdinti nepriklausomą muziką, kuri turi šiek tiek įtakos poproko muzikai, bet neįeina į pagrindinę muzikos srovę. Dauguma grupių, dirbančių su nepriklausomomis įrašų studijomis, norėtų patekti į pagrindinę muzikos srovę, ir tikisi sulaukti savo galimybės. Dėl interneto galimybių, jų norai gali išsipildyti.

Indie roko žanrai po 2000:

• Post-punk atgimimas : Blood Red Shoes
• Garažo roko atgimimas
• Dance-punk : Liars, The Rapture
• Barokinis popsas
• New Prog
• New Weird America arba freak folk : Animal Collective, The Dodos, Liam Finn
• Postrokas
• Psych folk
• Noise Rock : These Are Powers, PRE, HEALTH, Lightning Bolt

Laivo kapitonas – laivo savininko patikėtinis, laivo įgulos vadovas, kuris atsako už keleivių ir įgulos saugumą, laivo ir gabenamo krovinio išsaugojimą.

Laivo kapitonas – tai darbuotojo klasifikacijos laipsnis, taip pat karininko laipsnis.

Laivo kapitono pareigos

Laivo kapitonas įstatymo ir savo įgaliojimų ribose atstovauja valstybę ir laivo savininką, vadovauja laivo įgulai ir užtikrina visų laive esančių žmonių saugumą, jų turto, laivo ir gabenamo krovinio išsaugojimą.

Laivo kapitonas privalo:

• Užtikrinti valstybės pasirašytų tarptautinių dokumentų, reglamentuojančių jo ir jo įgulos veiklą ir teisėtą laivo savininko instrukcijų vykdymą.
• Užtikrinti, kad plaukiojimo metu laive būtų galiojantys laivo dokumentai, bei diplomai tų įgulos narių, kuriems jie privalomi (pagal jų užimamas pareigas).
• Nustatytu laiku, arba kompetetingoms komisijoms reikalavus, laivą, jo įrangą ir aprūpinimą pateikti sertifikavimui arba patikrinimui.
• Užtikrinti laivo įrenginių būklę pagal tarptautinių sutarčių nuostatas, valstybės įstatymus ir taisykles, laivo savininko instrukcijas bei rekomendacijas.

Kapitono teisės

Kapitonas valdo laivą vienvaldiškumo principo pagrindu (valdymas negali prieštarauti statutui ir jį numatančiam pagrindiniam įstatymui).

Visi nurodymai dėl laivo veiklos perduodami tik kapitonui, kuris atsako už jų vykdymą. Kapitonas lieka aukščiausia valdžia, net jei laive esama aukštesnio rango asmenų. Tokie asmenys gali išsakyti kapitonui savo pageidavimus, tačiau neturi teisės komanduoti, kaip iš tiesų tvarkyti ir valdyti laivą. Ginantis nuo piratų ar sukilus laivo įgulai kapitonas turi teisę vartoti šaunamąjį ginklą ir kitas panašias priemones.

Be laivo kapitono sutikimo joks asmuo negali būti priimtas ar pasišalinti savavališkai į ir iš laivo įgulą/įgulos.

Teisė sutuokti

Teisės sutuokti laive kelionės metu kapitonas dažniausiai neturi. Anglijos laivyne patys kapitonai niekada neturėjo tokios teisės, tačiau netrukdė, jei laive būdavo tinkamai įgaliotų asmenų. Apie įvykusias vestuves kapitonui buvo privalu pažymėti laivo žurnale. JAV kapitonui apskritai uždrausta leisti laive vedybas. Bahamų, Bermudų jūrų teisė kapitoną sutuokti įgalina, ir kruizus organizuojančios firmos tuo naudojasi kaip papildoma galimybe pritraukti keleivius, registruoja savo laivus šiose valstybėse, kad teisė galiotų. Japonijos laivo kapitonas gali sutuokti, tačiau tik savo šalies piliečius. Kapitonas taip pat gali turėti tiesiogiai su jo pareigomis nesusijusį dvasininko ar notaro išsilavinimą.

Šaltiniai

Nuorodos

• Lietuvos jūreivystės istorijos kūrėjai Archyvuota kopija 2007-02-08 iš Wayback Machine projekto.

Bobby Solo (tikrasis vardas Roberto Satti; g. 1945 m. kovo 18 d. Romoje) – italų dainininkas.

1963 metais jis įrašė debiutinį singlą su dainomis „Ora che sei già una donna“ ir „Valeria“. Po metų atlikėjas debiutavo Italijos Sanremo festivalyje su daina „Una lacrima sul viso“, tačiau buvo diskvalifikuotas. Kiek vėliau kūrinys tapo pasauliniu hitu. 1965 m. Bobby Solo su kūriniu „Se piangi, se ridi“ laimėjo Sanremo festivalį. Su nugalėjusia daina jis dalyvavo 1965 m. „Eurovizijos“ dainų konkurse, kuriame užėmė penktą vietą.

Paskutinį kartą atlikėjas Sanremo festivalyje dalyvavo 2003-aisiais su kūriniu „Non si cresce mai“.

Dalyvavimas Sanremo festivalyje

1. 1964 Una lacrima sul viso – su Frankie Laine
2. 1965 Se piangi se ridi – su New Christy Minstrels
3. 1966 Questa volta – su The Yardbirds
4. 1967 Canta ragazzina – su Connie Francis
5. 1969 Zingara – su Iva Zanicchi
6. 1970 Romantico blues – su Gigliola Cinquetti
7. 1972 Rimpianto
8. 1980 Gelosia
9. 1981 Non posso perderti
10. 1982 Tu stai
11. 1984 Ancora ti vorrei
12. 2003 Non si cresce mai Duett su Little Tony

Nuorodos

• Oficiali svetainė – bobbysolo.com