Lietuvos bibliotekininkų draugija – Lietuvos visuomeninė bibliotekininkų, bibliografų, knygotyrininkų ir informatikų organizacija. Būstinė Vilniuje.

Istorija

Įkurta 1931 m. Kaune Vaclovo Biržiškos, V. Ruzgo ir kitų iniciatyva. 1931 m. turėjo 15, 1937 m.– 49 narius. 1941–1989 m. neveikė. 1936–1941 m. ir nuo 1990 m. Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (International Federation of Library Association and Institution, IFLA) narė. Turi 79 skyrius. 2018 m. buvo 2525 nariai.

Veikla

Lietuvos bibliotekininkų draugijos aukščiausia valdymo institucija – suvažiavimas, šaukiamas kas 3 metai. Tarp suvažiavimų draugijos veiklai vadovauja taryba ir pirmininkas. Lietuvos bibliotekininkų draugija plėtoja bibliotekininkystę, skatina mokslinį darbą, rūpinasi bibliotekininkų kvalifikacija, ugdo jų profesionalumą, saugo bibliotekinį, bibliografinį palikimą, teikia vyriausybei ir kitoms valdžios institucijoms siūlymus gerinti bibliotekų darbą, formuojant bibliotekininkystės politiką. Dalyvavo rengiant 1936 m. ir 1996 m. Lietuvos bibliotekų įstatymus.

Leidžia informacinę literatūrą lietuvių, rusų ir anglų kalbomis apie Lietuvos bibliotekų darbą ir bibliotekininkystę. Bendradarbiauja su užsienio šalių – Estijos, Latvijos, Skandinavijos šalių, JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Rusijos, Baltarusijos bibliotekininkų organizacijomis ir bibliotekomis. Nuo 1990 m. rengia Baltijos šalių bibliotekininkų suvažiavimus ir kitus tarptautinius renginius.

Pirmininkai

• Vaclovas Biržiška – 1931–1941 m.
• Romualdas Vytautas Rimša – 1989–1992 m.
• Domas Kaunas – 1992–1995 m.
• Emilija Banionytė – 1995–1998 m.
• Rima Gražienė – 1998–2001 m.
• Petras Zurlys – 2002–2005 m.
• Vida Garunkštytė – 2005–2007 m.
• Petras Zurlys – 2008–2010 m.
• Alina Jaskūnienė – 2011–2016 m.
• Jolita Steponaitienė – nuo 2017 m.

Šaltiniai

Nuorodos

• Lietuvos bibliotekininkų draugija

Lietuvos nekilnojamasis turtas – reklaminis-informacinis savaitraštis, ėjęs nuo 1994 m. rugpjūčio 4 d. iki 1999 m. Vilniuje.

Istorija

Iki 1996 m. vadinosi „Vilniaus nekilnojamasis turtas“. Įsteigė ir leido UAB „Vilniaus nekilnojamasis turtas“. Tiražas 1994 m. – 3000 egz., 1997 m. – 10 000 egz.

Redaktoriai Marytė Šaltytė, G. Radvila, Petras Zurlys, Aldona Armalytė (1997–1999 m.).

Šaltiniai

Mensaidas Bairaševskis (1924 m. sausio 18 d. Sankt Peterburgas – 2015 m. liepos 14 d. Druskininkuose) – Lietuvos totorių visuomenės veikėjas.

Biografija

Gimė Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių iš Lietuvos šeimoje, kurioje augo dar trys vaikai. Mensaidas pasuko vyresniojo brolio Aleksandro – žinomo jūrinės navigacijos specialisto – pėdomis ir tapo ryšininku. Studijavo Charkove ir Gakante, dėstė Leningrado jūreivystės mokykloje. Po Antrojo pasaulinio karo pervažiavo gyventi į Vilnių. Dirbo Ryšių ministerijos eksploatacijos skyriaus viršininku, Telegrafo vyr. dispečeriu, Elektros skaičiavimo centre. Paskutinius metus prieš pensiją darbavosi „Sąjunginėje spaudos” respublikiniame padalinyje. Vėliau apsigyveno Druskininkuose.

M. Bairaševskis padėjo daug pastangų gaivinant totorių kultūrą šalyje. Lietuvos radijuje ilgus metus rengė totoriams skirtas laidas, spaudoje paskelbė daugybę straipsnių šios tautos istorijos ir kultūros klausimais. Jis buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Lietuvos kultūros fondo prezidiumo narys.

Užaugino dvi dukras – istorikę Tamarą ir matematikę Šviesą.

Įvertinimas

• Lietuvos nepriklausomybės medalis (2000 m.)

Šaltiniai

• Arūnas Zurlys. Druskininkietis Mensaidas, atgaivinęs Lietuvos totrorių bendruomenę // Druskonis, 2015 m. kovo 6-12 d., Nr. 9 (1303) Archyvuota kopija 2023-10-16 iš Wayback Machine projekto.
• Ismailas Jakubovskis. Mensaidas Bairaševskis, radijas ir aš arba aštuoniasdešimt – tai tik pradžia // Lietuvos totoriai, Nr. 1(72) 2004 m. sausio mėn.

Druskininkų žydų senosios kapinės (vietinio reikšmingumo lygmens registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – 37627) – neveikiančios žydų bendruomenės kapinės Druskininkų pietvakariniame pakraštyje, 0,7 km į šiaurės vakarus nuo Baravykų gatvės ir 230 m į pietryčius nuo Mergelės Akių ežero.

Vieta

Kapinės yra Druskininkų miške, įrengtos smėlingos kalvos viršūnėje. Saugoma teritorija kvadrato plano, 15 x 15 m dydžio, apaugusi pušimis ir pavieniais lapuočiais medžiais. Joje sudėliotas Dovydo žvaigždės plano betoninis bordiūras, kurio viduryje stūkso betoninis memorialinės lentos postamentas. Dešinėje, priešais postamentą, ir už jo esančiuose žvaigždės kampuose pastatyta po akmeninį antkapį ir suardytų kapinių.

Teritorijos plotas – 225 m², perimetras – 60 m.

135 m į pietvakarius nuo kapinių prie Druskininkų pietvakarinio apvažiavimo, jungiančio Mizarų gatvės rajoną su Baravykų gatve, stovi medinė kelio rodyklė su užrašu „SENIEJI ŽYDŲ KAPAI - 150 M“. Kapinių teritorijos pietrytine papėde praeina miško keliukas, vedantis link Druskininkų senųjų kapinių ir Druskonio ežero.

2,8 km į pietryčius yra Ratnyčios žydų kapinės.

Istorija

Kapinės įrengtos XIX a. II pusėje. Veikė iki 1941 m. birželio mėn. Jose laidoti Druskininkų žydų bendruomenės gyventojai. Čia palaidota žymaus skulptoriaus Žako Lipšico motina Rachelė.

Neveikiančios kapinės 1967 m. buldozeriu sulygintos su žeme, o antkapiniai paminklai panaudoti Druskininkų kurorto statiniams: įmūryti „Gulbės“ parduotuvės pamatuose, „Saulutės“ sanatorijos fontano baseinėlyje bei suguldyti šaltiniuotose Ratnyčios upės žiotyse.

Rūpinantis žydų kultūros paveldu, kapinės buvo sutvarkytos. Jose įrengta memorialinė lenta su įrašais hebrajų rašmenimis ir lietuvių kalba, menančiais, kad čia veikė senosios žydų kapinės. Šalia pastatyta trejetas išlikusių antkapinių paminklų. 2015 m. kapinėms suteikta teisinė apsauga, jos registruotos Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre ir paskelbtos vietinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektu, turinčiu memorialinį vertingųjų savybių pobūdį.

Šaltiniai

Nuorodos

• „Druskininkų žydų senosios kapinės“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2016-06-01.
• Druskininkų naujienos, 2010 m. – Nr. 40^{[neveikianti nuoroda]}
• Druskonis, 2001 m. – Nr. 43 Archyvuota kopija 2010-05-31 iš Wayback Machine projekto.
• Druskininkų žydų kapinės - Druskininkai Jewish Cemetery

Nuotraukos

Krotonės provincija (it. Provincia di Crotone) – Italijos provincija Kalabrijoje. Provincijos sostinė – Krotonė. Provinciją įkurta 1996 m. atskėlus dalį Katandzaro provincijos.

Didžiausios savivaldybės

Provincijos savivaldybės, turinčios daugiau nei 5 tūkst. gyventojų:

Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas.

Paskirtis

2011 m. ministro Arūno Gelūno įsteigtas žinybinis apdovanojimas.

Skiriamas Lietuvos kultūrai ir menui labiausiai nusipelniusiems visuomenės veikėjams, meno kūrėjams ir kultūros darbuotojams. Garbės ženklas gali būti skiriamas Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiams už dešimties pastarųjų metų veiklą kultūros ir meno srityje. Kasmet gali būti skiriami ne daugiau nei šeši garbės ženklai.

Įteikimas

Apdovanojimas, t. y. suvenyrinė jo segė odinėje-aksominėje dėžutėje, diplomas ir protokolinė gėlių puokštė įteikiami iškilmingoje aplinkoje (dažn. Kultūros ministerijos Baltojoje salėje, II a.), iš anksto paskelbtiems ir specialiai tai progai pasipuošusiems laureatams. Įteikia asmeniškai pats kultūros ministras arba, ypač retais atvejais, jį atstovaujantis viceministras.

Baigiantis apdovanojimų ceremonijai laureatai su kultūros ministru pakviečiami bendrai nuotraukai.

Garbės ženklas

Ženklo autorius - juvelyras Titas Simanonis, žymaus Lietuvos juvelyro Kazimiero Simanonio sūnus. Unikalia technologija pagamintos juvelyrinės segės centre - sidabro apskritime reljefinis aukso žirgas pegasas.

Apskritimas apjuostas sidabro žiedu, kuriam išgraviruotas užrašas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Iš sidabro žiedo išauga stilizuoti aukso laurai, kurie sudėti keturiomis grupėmis sudaro kvadrato formos kryžių, gulantį ant įlenktomis kraštinėmis žalio emalio kvadrato, įrėminto sidabro juosta.

Laureatai

Šaltiniai

2020 m. Lietuvos automobilių ralio čempionatas (LARČ) – ralio čempionatas, kurį organizavo Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF). Čempionatą sudarė 6 etapai iš kurių vienas bendras Latvijos čempionato etapas. Dėl netinkamų oro sąlygų buvo atšaukti abu žiemos etapai – „Winter Rally“ ir Latvijos ralio etapas „Sarma“. Laimėjęs visus čempionato etapus, antrą kartą iš eilės, Lietuvos automobilių ralio čempionais tapo Vaidotas Žala ir Andris Mālnieks.

Apžvalga

2020 m. sezonas prasidėjo Žemaitijos raliu, kuriame nugalėjo Vaidotas Žala pilotuodamas „Škoda Fabia R5“. Jis taip pat buvo greičiausias likusiuose etapuose – „Samsonas Rally Rokiškis“ ir „Rally Elektrėnai“ ir „Rally Around 7 Lakes“.

Čempionato dalyviai varžėsi 7 įskaitose. Po praėjusio sezono įskaitų skaičius liko toks pats, skiriasi tik tuo, kad „BMW Cup“ įskaita pervadinta į „LARČ7“ įskaitą. Čempionato įskaitoje taip pat varžėsi svečiai iš Latvijos, Lenkijos ir Jungtinė Karalystės.

Laimėjęs visus etapus Lietuvos čempionu tapo Vaidotas Žala, antroje vietoje palikęs Dominyką Butvilą su automobiliu „Škoda Fabia R5“. Trečias liko Jānis Vorobjovs vairuodamas „Mitsubishi Mirage“.

Viena ašimi varomų (2WD) automobilių įskaitoje, nugalėjo Deividas Gezevičius vairuodamas „Honda Civic Type R“. Antroje įskaitos vietoje liko Tadas Pupeikis su „BMW 323“, trečioje Justas Tamašauskas su „BMW M3“ automobiliu.

Komandinėje įskaitoje nugalėjo Vilniaus „Ralio draugai“ komanda.

Etapai

Rezultatai

Šaltiniai

Nuorodos

• Oficialus Lietuvos automobilių sporto federacijos tinklalapis

2023 m. Lietuvos automobilių ralio čempionatas (LARČ) – ralio čempionatas, kurį organizuoja Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF). Čempionatą sudaro 6 etapai, visi Lietuvoje.

Vietoje pernai metais vykusio etapo Lenkijoje šiame sezone debiutuos naujas LARČ ralio etapas Lazdijuose. Žemaitijos, Elektrėnų ir Rokiškio ralių datos, palyginus su pernykščiu tvarkaraščiu, buvo pakeistos.

Pernai metų čempionato nugalėtojas Dominykas Butvilas šiame LARČ sezone nedalyvavo.

Tvarkaraštis

Rezultatai

Nugalėtojai

Šaltiniai

Nuorodos

• Lietuvos automobilių sporto federacijos tinklalapis